Sausio pirmosios rytas. Visai lengvas rytas, nes neiškentęs akių sunkumo nuėjau miegoti pusę dvylikos. Tai jau ne pirmi metai kuomet per naujuosius miegu. Ir tai žymiai geriau nei per prievartą sėdėti ir kankintis, nes reikia sutikti naujus metus. Nereikia. Nenoriu ir nereikia. Be to, turint vaiką kuo vėliau nueisi miegoti tuo mažiau miegosi, nes vaikas kaip laikrodis keliasi 8 valandą. Šitoj vietoj aš dar buvau ir strategas, nes apgalvojau tai.
Ryte pramerkęs akis pastebėjau, kad kambaryje įtartinai šviesu. Šviesiau nei įprastai būna. “Sniegas“ – pagalvojau. Ir tikrai, pažiūrėjęs pro langą pamačiau baltuojantį mišką. Jeigu šis rytas priminė žiemą, tai Sausio pirmoje praeitais metais labiau priminė pavasarį nei žiemą (skaityti įrašą)
Mažoji pamačiusi sniegą pradėjo džiaugtis kaip mažas vaikas ir prašytis į kiemą pas sninga statyti sniego senio. Susiruošėm, nuėjom ir pastatėm sniego senį. Išsilaikė jis neilgai, nes matyt jam sunkesnis rytas negu man ir nukritęs veidu ant žemės baigė savo egzistavimą susigėręs į žemę. Liko tik prisiminimas. Ir nuotrauka.
Toliau mano planuose buvo išvažiuot pasivažinėti dviračiu. Tradiciškai. Buvau labai naivus, jei tikėjausi, kad visi dar miegos ir pagiriosis ir miške nesutiksiu nei vienos dvasios. Bevažiuodamas link miško supratau, kad taip paprastai išvengti susidūrimo su žmonėm nepavyks. Jau įpratau, kad paskutiniu metu nebūna taip, kad nebūtų žmonių miške.
Jeigu žiūrite ir stebitės kaip įmanoma važiuot per sniegą, tai galiu atsakyti. Važiuojant per supresuotą, suplotą sniegą sukibimas yra geras. Prie to prisideda ir geros grubaus rašto purvo padangos. Tačiau jeigu po sniegu yra ledas arba šaknys – tuomet sukibimas iškart dingsta ir prasideda čiuožykla. Per tokias vietas važiuoju lėtai arba jų išvis vengiu. Tačiau beveik visur tik sniegas, tai važiuoti pasaka. Net lengviau nei per žvyrą ar suplotą gruntą.
Nors visai neseniai rašiau apie tai, kad užtenka žiemos ir noriu pavasario, tačiau negalima neigti fakto, kad snieguotas miškas yra labai labai gražu. O kadangi sniegas paskutiniu metu retas svečias, tai mėgavimasis tomis trumpomis snieguoto miško akimirkomis neatsibosta.
Su sparnais dviratis atrodo šiek tiek nerangus ir galbūt pigiai, tačiau jie puikiai atlieka savo funkciją ir tiek veidas tiek nugara lieka švarūs. Po miško važiavau nemažą atstumą per miestą kur daug balų, ištirpusio sniego ir visas visur taškosi. Grįžęs namo radau gal 10 purvo taškelių ant striukės nugaros. Sakyčiau labai neblogai.
Tie, kas šiek tiek nusimano dviračiuose ir sako, kad mano dviratis tam neskirtas – pritariu. Jis nėra labai patogus ilgoms kelionėms. Juo sunku važiuoti į kalną. Geriausiai jis jaučiasi ant rampų ir važiuojant nuo kalno. Planuose naujas dviratis.
Gavosi visai nemažas naujų metų pradžios ratukas, maždaug 25 km. Dalis miškai, dalis mieste.
Atminkit – laimės už pinigus nenusipirksit, tačiau galit nusipirkti dviratį. O tai beveik tas pats.
Bardako blogas 