Tris žiemas iš eilės dviratį naudojau kaip pagrindinę transporto priemonę. Nesvarbu ar lijo, snigo, buvo plikledis ar kitos negandos. Sėsdavau ir važiuodavau. Tik kelios dienos buvo tokios, kad dviračiu niekaip nesigavo važiuoti. Svarbiausia, kad sau įrodžiau, jog žiemą tikrai įmanoma keliauti dviračiu. Kiek tai efektyvu priklauso pagrinde nuo oro sąlygų, tačiau faktas, kad taip vis tiek greičiau arba panašiai greitai kaip automobiliu.
Šiais metais reikia pokyčių. Bent jau kol kas taip jaučiu. Kad ir kaip smagu būna minti pedalus ir būti bent dalį dienos lauke, tačiau šlykščios oro sąlygos bei neretai dėl sniego sunkiai pravažiuojami ir nevalomi dviračių takai bei šaligatviai labai greitai užmuša visą malonumą ir lieka tik kančia. Prie to prisideda dar ir tai, jog dėl drėgmės, druskų, purvo ir smėlio dviračiui tenka keisti pagrindines dalis 3-4 kartus dažniau nei įprastai. Tuomet kyla įvairūs egzistenciniai klausimai: Kodėl aš tai darau? Dėl ko kankinuosi?
Visai kita nuotaika būna kai žiema būna be sniego arba su labai nedaug sniego, bet šalta ir sausa. Tuomet dviračiu važiuoti vienas malonumas. Oras gražus, kamščiai aplenkti, važiuojasi gerai, danga švari ir sausa, nuotaika puiki. Nežinau kiek tokių dienų bus šią žiemą, tačiau aš jau jų laukiu, kad galėčiau prasilėkti dviračiu. Visomis kitomis dienomis dviratis greičiausiai ilsėsis.
Techniškai tai yra antras sniegas, nes pirmas kažkur jau buvo iškritęs neseniai. Vilniuje tai pirmasis sniegas, tai tebūnie vis tik pirmasis sniegas.
Kurį laiką sekiau orų prognozes skirtinguose puslapiuose ir beveik visi vieningai prognozavo sniegą naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Pasitvirtino. Ketvirtadienį vakare prasidėjęs snygis per naktį viską nubalino. Žinojau, kad prisnigs, bet nesitikėjau, kad tiek. O kadangi visą savaitę žadamas šaltukas, sniegas netirps todėl atėjo metas pasiruošti dviratį žiemai.
Iš pat ryto pasikeičiau padangas į žiemines. Vėliau buvo suplanuotas vizitas pas meistrą: pakeitė priekinę ir galinę žvaigždes, grandinę. Nes vis tik paaiškėjo, kad greitą grandinės dilimą lemia nusidėvėjusi priekinė žvaigždė. Dabar vietoj 46 dantukų stovi 42 dantukų žvaigždė.
Po serviso padariau bandomąjį važiavimą. Šiek tiek netekau greičio, bet bus lengviau minti per puresnį sniegą, ledą ar į kalną. Jei vasarą bus per lengva pavara pasikeisiu galinę žvaigždę į mažesnę. Šiaip esu patenkintas.
Tai bus trečioji mano žiema ant dviračio apskritai ir antroji ant šio dviračio. Todėl aš šiais metais jaučiuosi labiau užtikrintas savimi bei dviračiu, nes žinau kaip jis vairuojasi ant sniego ypač su dygliuotomis padangomis. Su lengvesne pavara manau problemų praktiškai neturėtų kilti.
Pradžiuginsiu nemėgstančius žiemos bei nuliūdinsiu laukiančius daugiau sniego – maždaug po savaitės atšils, visas sniegas greičiausiai nutirps, o kadangi žiema žadama ganėtinai šilta tai neaišku kada dar pasirodys sniegas ir šaltis.
Ruduo jau beveik įpusėjo, todėl manau laikas būtų po truputį ruošti dviratį šlapiems bei šaltiems orams. Esminiai darbai padaryti dar vasarą ir rudens pradžioje – pakeistas galinis ratlankis, uždėtas naujas freewheelas, nauja grandinė, pakeistas galinių stabdžių trosas bei šarvai. Planuose buvo naujas galingesnis priekinis žibintas. Kad ne tik būčiau matomas, bet ir matyčiau kur važiuoju.
Ilgai svarsčiau kokio noriu, tačiau galiausiai nusipirkau Cateye AMPP400. Buvo su nuolaida velonovoje, tai nieko nelaukdamas griebiau kol yra. Kadangi rudenį ir žiemą aš dažniausiai važinėju mieste, todėl labai galingo (800 liumenų ir daugiau) žibinto man kaip ir nelabai reikia. Prireikia tik tais atvejais kai važiuoju tamsiais ar prastai apšviestais ruožais. Iš kitos pusės, dabar galėsiu tamsiu paros metu važiuoti ten, kur šiaip nevažiuodavau dėl tamsos.
Žibintas turi 4 režimus: 400 liumenų (pilna galia), 200 liumenų (pusė galios), šviečia ir mirksi tuo pačiu metu ir tik mirksiukas.
Kitas darbas buvo sugalvoti kažkaip apsaugoti galinius stabdžius nuo drėgmės bei druskos poveikio. Turėjau seną kamerą, kurią supjausčiau ir panaudojau kaip apsaugą. Dabar mano stabdžiai atrodo taip:
Apsaugotas trosas, apsaugotas(?) varžtas kuris laiko trosą įtemptą ir apsaugoti patys stabdžiai (iš dalies) bei judančios dalys, kurios man užsikirsdavo arba sunkiau vaikščiodavo nuo drėgmės. Sprendimas nelabai estetiškas, bet tikiuosi bent iš dalies pasiteisins. Dabar jau galit juoktis.
Kitais metais pavasarį bus galima ir apie naujus stabdžius pagalvoti.
Prasidėjus šalčiams ar įsitvirtinus žiemai bus galima užsimesti žiemines padangas.
Kuo man patinka šitas dviratis – jis gali būti šiek tiek kičinis, tačiau savo funkciją vis tiek atlieka puikiai.
Nors šie patarimai aktualiausi dabar – lietingiausią metų laiką – rudenį, tačiau ne ką mažiau pravers ir pavasarį, ir vasarą, ir net žiemą. Taip, žiemą taip būna lyja.
1. Apranga
Pirmas ir svarbiausias punktas – lietaus apranga. Lietpaltis, specialūs lietui nepralaidūs rūbai, neperšlampamos striukės, pončai – tinka viskas. Tikslas yra nesušlapti arba sušlapti kuo mažiau, o kaip tai bus pasiekta – nesvarbu.
2. Atsipalaiduoti ir mėgautis kelione
Lietus, prastas matomumas ir kamščiai nesuteikia labai didelio malonumo važiuoti automobiliu. Važiuojant dviračiu lieka tik lietus, kuris nesukelia didelio diskomforto, todėl siūlau atsipalaiduoti ir mėgautis kelione pravažiuojant pro kamštyje stovinčius automobilius. Savo tikslą vis tiek tikriausiai pasieksite greičiau nei automobiliu. Ir dar be streso.
Papildomas punktas rudeniui ir žiemai
Turėti gerą apšvietimo sistemą ant dviračio. Gerai matomą ir ryškų priekinį bei galinį žibintą. Kritiškai svarbu, kad vairuotojas visoje lempų bei automobilių žibintų jūroje tamsoje lyjant lietui pastebėtų dviračio žibintus.
Liko paskutinis vasaros mėnuo po kurio nenumaldomai ateis ruduo, o po jo ir žiema. Tačiau tai nereiškia, kad bus laikas padėti dviračius žiemojimui, o pačiam sėstis į automobilį. Jokiais būdais. 2021/2022 metų žiema buvo palyginus visai dėkinga važinėjimui dviračiu. Pasitaikė keletas dienų kuomet šiek tiek daugiau prisnigo ir buvo vietomis sunkiau minti, bet šiaip kiek pamenu tai visą žiemą dviračių takai bei šaligatviai buvo ganėtinai švarūs. Pusę sausio išvis beveik nebuvo sniego. Turėjau naivių vilčių, kad galbūt taip ir liks, bet deja. Šiais metais jau galima pradėti naiviai tikėtis, kad žiema bus su labai mažai sniego arba išvis be jo. Svajuko dramblionės.
Originaliai mąsčiau parašyti apie pasiruošimą rudens/žiemos sezonui, bet vėliau supratau, kad nelabai yra ką ruoštis. Vieną žiemą atitarnavęs dviratis jau yra, žieminės dygliuotos padangos taip pat yra. Belieka tik smulkmenos:
Prieš žiemą pasikeist labiausiai nusidėvinčias dalis: grandinę, freewheel’ą ir kitką.
Turėti bent vieną atsarginę porą stabdžių kaladėlių. Žiemą jos ypatingai greitai dėvisi, todėl geriau turėti galimybę iškart pasikeist nei važinėti su sudilusiomis bei gadinti ratlankius.
Po to kai bandant pripūsti padangą nulūžo ventilis liko sveika kamera. Mąstau guma panaudoti uždengiant kai kurias dalis ar vietas nuo druskų ir drėgmės.
Planuose yra naujo priekinio žibinto įsigijimas. Dabartinis veikia nuo AA baterijų, kurios ganėtinai greitai išsikrauna. Be to žibintas ryškiai šviečia, bet nieko neapšviečia. Tamsiai rudens bei žiemos vakarais norisi daugiau šviesos ir daugiau matomumo sau. Įkraunamas Cateye žibintas manau bus geras patobulinimas.
Norėčiau susirasti rudeninę šiltesnę neperšlampamą striukę. Dabartinė po stipresnio lietaus permirksta, šaltu oru labai nemalonu. Bus proga apsilankyti skudurynuose.
Na ir paskutinis punktas – pasikrauti nuotaikos, nusiteikimo bei kantrybės. Rudenį gerai padidės eismo, bus šiek tiek sunkiau važiuoti. O taip pat nusiteikti drėgnesniems bei šaltesniems orams. Bet tikiuosi viskas bus gerai. Svarbu būtų nedaug sniego žiemą ir galėsiu sezoną vadinti geru. Kaip visada darysiu trumpas apžvalgas kiekvieną mėnesį kartu su statistika.
Kaip kasdieną į darbą važinėjantis dviračiu dažnai susilaukdavau įvairių klausimų ir komentarų. Ar man viskas gerai su galva? Kodėl nevažinėju automobiliu kaip visi normalūs? Dviratis tik laisvalaikiui skirtas. Jūs dviratininkai tik trukdotės. Į kai kuriuos klausimus kantriai atsakydavau ir paaiškindavau dviračio privalumus prieš automobilį. Beprasmių komentarų autorius mintyse pasiųsdavau kiek įmanoma toliau. Po kurio laiko žmonės su kuriais bendrauju įprato prie mano dviratizmo, o į bereikšmes diskusijas internete paprasčiausiai nebesiveliu, nes nėra prasmės.
O važiavimas dviračiu į darbą iš tiesų turi nemažai privalumų. Didžiausias ir svarbiausias – važiavimas dviračiu priverčia pajudėti. Atrodo kas čia tokio, lengvai mini pedalus sau ir tiek, kokia čia mankšta. Tačiau vienas ~30 minučių vidutinio intensyvumo važiavimas sudegina maždaug 150-200kcal. Du važiavimai per dieną (į darbą ir iš darbo) jau sudegina 300-400kcal. Ir tam nėra skiriamas papildomas laikas, yra tiesiog važiuojama į darbą. Taigi kelionė kartu yra ir nauda ir malonumas.
Be sudegintų kalorijų nauda nuo važiavimo dviračio yra ir sąnariams, ir raumenims, ir širdžiai. Galų gale pedalų minimas turi įtakos ir psichologinei būklei. Trumpai, bet išsamiai visos naudos aprašytos paveiksliuke žemiau.
Jau net nekalbu apie tai, kad dviratis yra žymiai pigesnė alternatyva automobiliui. Ypač su tokiomis degalų kainomis kaip dabar.
Yra labai geras vaizdo įrašas ta tema. Kaip miestas turi skatinti žmones kuo daugiau judėti ir kaip turi būti projektuojami miestai norint pasiekti tai. Nes teisingai suprojektuotas miestas skatina žmones daugiau judėti pėstute, dviračiais. Daugiau judantys žmonės yra sveikesni žmonės. O sveikesni žmonės yra laimingesni.
Vienas iš mano šių metų tikslų – numinti 100 kilometrų – įveiktas. Iš tiesų, tai šį tikslą turėjau nuo pat tos dienos kuomet vėl pradėjau važinėti dviračiu prieš beveik dvejus metus. Kaskart nuvažiuodamas vis didesnį atstumą – 30, 35, 40 kilometrų – sakiau sau, kad kada nors bus ir šimtas. Tas kada nors atėjo.
Norėjau šimtuką įveikti praeitais metais. Pernai metų pirmą vasaros dieną numyniau 70 kilometrų. Naiviai tikėjausi, kad galbūt netyčia gausis ir šimtukas, bet pabaigoje baisiai pavargau, išalkau, vos parvažiavau namo. Daugiau tais metais rimtai į šį tikslą nežiūrėjau. Užtat šiais metais šiek tiek pasiruošiau tam reikalui. Susiplanavau maršrutą, kad tikrai gautųsi šimtas. Planavau su atsarga jei būtų maršruto pakeitimų. Prieš išvažiuodamas susikroviau užkandžių, atsigerti, įrankių netikėtam dviračio remontui. Na ir žinoma ruošiausi psichologiškai. Atstumas didelis, tikrai aplankys nuovargis.
Būtent todėl susiplanavau maršrutą taip, kad nuvažiavęs pusę kelio ir pajutęs didžiulį nuovargį galėčiau grįžti namo. Pusiaukelė buvo netoli Kairėnų kapinių, prie upelio. Būtent ten pirmą kartą sustojau numalšinti alkio jausmą, šiek tiek pailsėti bei pamaitinti uodus.
Pirmoje dienos pusėje važiuoti buvo gerokai lengviau. Savaime suprantama, nes dar kupinas jėgų. Bet ir dėl to, kad arba visai nebuvo vėjo arba jis kartais pūsdavo man į nugarą. Tačiau vėliau, privažiavus Tapelių ežerą ir važiuojant link Bezdonių supratau, kad važiuoti pasidarė šiek tiek sunkiau – pradėjo pūsti vėjas. Ne visai stiprus, tačiau pastovus ir visą laiką pučia į veidą. Paskui nuo Bezdonių iki Nemenčinės ir nuo ten iki Vilniaus visą laiką važiavau prieš vėją. Būtent dėl tos priežasties žymiai greičiau parėjo nuovargis. Tais retais momentais kai nustodavo pūsti važiavosi gerokai lengviau.
Dar viena užkandžių minutėlė kažkur Nemenčinės plente. Nebuvau labai alkanas, bet pasistiprinau dėl energijos ir šiek tiek pailsinau kojas bei užpakalį. Sėdynė pradėjo trinti užpakalį. O dar 30km liko. Tuo momentu mane apėmė šiokia tokia neviltis. Jėgų nėra, vėjas pučia, šikną skauda, o net jei nuspręsiu viską mesti tai vis tiek kažkaip reikia parvažiuoti iki namų. Susikaupiau ir pradėjau vėl važiuoti. Kažkuriuo momentu netoli Valakampių atsivėrė antras kvėpavimas, atsirado šiek tiek jėgų, pradėjo mažiau skaudėti užpakalį, ir mynėsi kažkaip geriau. Gal kūnas kokio adrenalino įsileido sau. Likus 15 kilometrų mažiausiai norėjosi imti ir mesti viską.
Likusius kilometrus surinkau Valakampiuose, Antakalnyje ir šiek tiek Žirmūnuose. Planavau važiuoti kitur, tačiau turėjau daugiau kilometrų nei buvo planuota, todėl leidau sau susitrumpinti maršrutą. Šimtuką pasiekiau kildamas į kalną link namų.
Ši kelionė buvo naujas ir nepamirštamas nuotykis mano gyvenime. Niekada nesu tiek ilgai sėdėjęs ant dviračio ir tiek daug mynęs. Ir taip pavargęs. Kol kas nei artimiausiu, nei šiais metais neplanuoju kartoti šimtuko. Tačiau kas žino kas laukia kitais metais, kokie nauji nuotykiai tyko. Labai norėtųsi kur nors nuvažiuoti ir grįžti traukiniu. Apie tokią kelionę mąsčiau šiandien gulėdamas skaudančiomis kojomis lovoje. Pavyzdžiui, numinti iki Trakų, o iš ten grįžti traukiniu. Pabandymui. Idėja kitiems metams.
Dar kelios nuotraukos:
Kyviškių aerodromas
Pėsčiųjų tiltas per geležinkelį kažkur tarp Grigaičių ir Karklėnų
Taip gavosi, jog po to kai padariau pirmąją nuotrauką rugsėjo 7 dieną, antrąją nuotrauką toje pačioje vietoje padariau gruodžio 8 dieną. Ir tuomet pastebėjau, kad abi nuotraukos padarytos pirmąjį metų laiko mėnesį. Beliko padaryti dar dvi nuotraukas – kovo 9 ir birželio 10 dieną.
Šiandien kaip tik yra birželio 10 ir padariau paskutiniąją nuotrauką. Gavosi neblogas koliažas apie tai, kad dviratis gali būti transporto priemonė visais metų laikais.
Dviračio grandinės tepimas yra gyvybiškai reikalingas, bet ir užknisantis reikalas. Naudojant klasikinį tepalą grandinė visuomet būna tepaluota, purvina, ant jos kaupiasi smėlis bei purvas. Nukritus grandinei rankos visuomet būna juodos bei tepaluotos. O norint išplauti tokią grandinę reikia nuriebalintojų, šepečių bei daug kantrybės.
Panašiai aš krušausi visus praeitus metus, kai naudojau Hansenline sausą grandinės vašką. Nei jis sausas nei vaškas. Užtepus atrodo gražiai. Tačiau kurį laiką pasivažinėjus grandinė atrodo kaip išmirkyta tepaluose prie kurios limpa menkiausios šiukšlės.
Taigi šiemet nusprendžiau pereiti prie Squirt vandens ir vaško emulsijos. Girdėjau apie jį daug gerų atsiliepimų bei rekomendavo draugai. Jo esmė ta, kad grandinė visuomet išlieka švari bei prie jos nelimpa purvas. Netikėjau, kol pats neišbandžiau.
Prieš pradedant naudoti Squirt vašką reikia labai gerai išplauti grandinę bei žvaigždes nuriebalintoju. Taip, kad neliktų purvo ir grandinė bei žvaigždės blizgėtų nuo švaros. Aš prasikankinau gerą valandą, kol per kelis kartus pavyko viską nuplauti. Niekada dar nebuvau matęs tokios švarios savo dviračio pavarų sistemos. Viskas tiesiog blizgėjo.
Viską nuplovus ir nusausinus reikia užtepti vašką. Po lašelį ant kiekvieno grandinės narelio. Leisti vaškui prasiskverbti bei nudžiūti. Turbūt geriausia tai daryti iš vakaro. Ir viskas, galima važiuoti.
Prieš naudojant vašką negalėjau patikėti, kad grandinė lieka švari bei prie jos nelimpa purvas, tačiau kai pasivažinėjau – įsitikinau. Grandinė tik šiek tiek išsipurvina nuo dulkių, kurios lengvai nusivalo paprastu skuduru. Pati grandinė lieka švari, blizganti bei nesikaupia šiukšlės nareliuose, dėl kurių grandinė greičiau dyla.
Aš tik padariau vieną klaidą – ganėtinai dažnai tepdavau. Kas kelias dienas. Man vis atrodė, kad vaškas nusivažinėjo ir grandinė visiškai sausa. Ir tik šiandien pastebėjau, kad persistengiau. Ant grandinės buvo susidaręs nemažas vaško sluoksnis, prie kurio pradėjo lipti purvas. Viską nuvaliau, nušluosčiau ir iš naujo netepiau. Palauksiu, kol nusidėvės visas vaškas.
Pasidomėjau, tai tepti reiktų maždaug kas 100 kilometrų. Pamėginsiu.
Man taip patiko ir pasiteisino šis vaškas, kad daugiau niekada nežadu grįžti prie tradicinių lubrikantų.
Degalų kainoms mušant visus rekordus ir laikantis nematytose aukštumose (įrašo dieną benzino kaina ~1.80) aš džiaugiuosi, jog sugebėjau atsikratyti įpročio visur važiuoti automobiliu. Tuo pačiu labai liūdna, kad pats automobilio atsisakymo kaip kasdienės transporto priemonės faktas daugelio yra priimamas kaip išsišokimas ar kažkas neįmanomo. Visuomet sulaukiu nustebusių ir kreivų žvilgsnių, kai pasakau, kad į darbą važinėju dviračiu. Turbūt galvoja, kad esu koks nors hipsteris, gretathunberg’as ar koks nors frykas.
Automobilio savo kasdienėms kelionėms mieste atsisakiau prieš pusantrų metų. Taip, aš vis dar turiu automobilį, bet mieste naudojuosi juo tik išskirtinais atvejais. Pagrinde jį turiu dėl to, kad kažkaip reikia nuvažiuoti į sodą. Gaila, kad turiu ne Škodą, nes man puikiai tiktų posakis su Škoda – tik į sodą.
Kažkada aš savęs nemačiau be automobilio. Juo važiuodavau visur, net jei viešuoju transportu būtų buvę greičiau ar patogiau. Važiuodavau į darbą, net tada kai reikėdavo mokėti už stovėjimą bei kankintis bandant rasti laisvą vietą. Pamenu savo žodžius, kad aš geriau mokėsiu ir važiuosiu patogiai nei grūsiuosi viešuoju. Ak, kad aš galėčiau dabar persikelti laiku atgal ir sau jaunam pasakyti, kad aš debilas ir ką aš čia darau. Svarbiausia yra mokytis iš savo klaidų ir aš iš jų pasimokiau.
Nebuvo vienos priežasties, kodėl iš automobilio persėdau ant dviračio. Tam įtakos turėjo nemažos sąskaitos už degalus. Reikėdavo stipriai planuoti biudžetą ar net atsisakyti kai kurių dalykų automobilio naudai. Pastovūs kamščiai bei chuliganai už varo baisiai erzino bei nervino. Bet turbūt svarbiausia priežastis buvo mano savijauta. Maršrute namai – automobilis – darbas – automobilis – namai nieko nevykdavo. Man trūkdavo fizinio aktyvumo. Parkuodavau automobilį tolimiausiame aikštelės gale, bet tai nei kiek nepadėjo. Aš nejudėdavau, nepavargdavau, o sėdėjimas automobilyje labai geru oru dar ir gadindavo nuotaiką. Galiausiai nusprendžiau visą tai pakeisti ir persėdau ant dviračio. Iki minimumo nukrito sąskaitos už kurą, nebeliko kamščių ir nereikėjo dalintis keliu su kelių gaidžiais – sveikesni nervai. O svarbiausiai judėjau. Gavau tai, ko man trūko – sporto.
Praėjo pusantrų metų nuo mano pasikeitimų ir aš vis dar nei karto nepasigailėjau savo sprendimo. Aš kartais net pamirštu, kad turiu automobilį iki kol nepamatau jį stovintį kieme. Tuomet pagalvoju ai jo, gi turiu ir mašiną. Ir tiesą pasakius man jo net netrūksta. Net gi priešingai, kai kur nors reikia važiuoti stengiuosi važiuoti dviračiu ar bent jau viešuoju, nes žinau, kad automobiliu bus problema, nes reikės kažkur palikti, reikės važiuoti per kamščius.
Tas nuostabus laisvės jausmas kuomet nereikia galvoti kaip važiuoti norint išvengti kamščių, nebereikia spėlioti ar užteks pinigų maistui, nes dar reikia užsipilti kuro. Nereikia jaudintis, kad vakare grįžus po darbo neaišku kur reikės parkuoti mašiną. Išvis nebereikia galvoti. Išėjai, atsisėdai ant dviračio, mini pedalus ir važiuoji ten, kur akys veda. Laisvė, meditacija bei sportas viename.
Bardako blogas 