Peržiūrinėjau praeitų metų nuotraukas ir pastebėjau, kad esu beveik kas mėnesį padaręs po vieną šitos vietos nuotrauką. Nuo sausio iki gruodžio. Šiaip tokio tikslo neturėjau, taip gavosi. Aš tiesiog mėgstu kaskart praeidamas pro šią vietą padaryti nuotrauką. Taip darau jau kokių 13-14 metų – nuo tada, kai turiu su kuo fotografuoti.
Kada nors galbūt reiks sumesti visas turimas šios vietos nuotraukas į vieną galeriją.
O dabar prašom žiūrėkit kaip keitėsi ši vieta kiekvienais metų laikais.
Šiandien pirmą kartą per tą laiką kol laikosi šalčiai išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Vieną dieną teko važiuoti į darbą su mašina. Ne, neišsigandau šalčių. Miręs automobilio akumuliatorius ir naujo pirkimas yra didesni nuostoliai, nei vieną dieną nevažiuoti dviračiu į darbą. Užtat atsigriebiau šiandien su šiaip kukliais, bet tokiu oru visai nekukliais beveik 15 kilometrų.
Tradicinis mano savaitgalinis ratukas – dalis per Sapieginės miškus, dalis per miestą. Palyginus su pirmomis dienomis kuomet iškrito sniegas dabar miške važiuoti yra tikras malonumas. Beveik visur ant pagrindinių takų sniegas yra smarkiai suplotas todėl važiuoti yra lengva, sukibimas geras, ratai beveik visiškai neslysta. Sunkiau yra nuvažiavus nuo pagrindinių takų kur yra šiek tiek mažiau išvaikščiota. Ten ir sniegas puresnis ir pakrato normaliai.
Jau po pirmų kelių kilometrų barzda apšarmojo, o kai grįžau namo, tai buvau panašesnis į sniego senį nei į žmogų – visa barzda balta ir su kabančiais ledo gabaliukais. Veidas per visą kelionės laiką kentėjo labiausiai. Ypač atvirose vietose, kuriose dar ir pūsdavo ledinis vėjas dėl ko buvo taip šalta, kad net skaudėjo. Bet aprimus vėjui buvo dar pakenčiama.
Skaityti toliau “Dviračiu prie -14C“Paspaudus seniai matytiems šalčiams manau pats laikas būtų prisiminti vasarą ir jos labai labai laukti. Kažkurį vakarą mindamas namo iš darbo per pusnis ir pučiant lediniam vėjui pagalvojau kaip smagu bus važiuoti vasarą dviračiu. Bus šilta, šviesu, nereikės penkių sluoksnių rūbų, kepurių, pirštinių. Šiltas vasaros vakaro vėjas maloniai glostys veidą, vakarėjanti saulė sukurs labai gražius vaizdus, visur bus žaluma ir gera nuotaika. Važiuodamas ir besvajodamas apie tai labai užsiliūdinau, nes laukti dar nemažai laiko.
Geros žinios, bent jau kol kas, yra tai, kad šaltis nesilaikys ilgai ir kitos savaitės viduryje turėtų pradėti šilti. Gal net vėl būti pliusinė temperatūra. Aš mieliau esu už tai, kad viskas ištirptų ir laikytųsi temperatūra pliusinė. Na, arba minusinė, bet be sniego. Negaliu pakęsti sniego. Sniego man reikia tik kelias dienas per metus, pageidautina per Kalėdas ir viskas. Sausio pirmą visas sniegas gali nutirpti, kad daugiau nebereikėtų jo matyti iki kitų metų.
Maždaug tokiu metu, sausio vidury, pradedu nežmoniškai laukti ir norėti pavasario. Laukiu kuomet saulė dieną bus vis šiltesnė ir vis ilgiau švies, vėliau tems ir anksčiau švis. Su kiekviena vis ilgesne diena būna vis geresnė nuotaika. Aš labai mėgstu stebėti kaip ilgėja dienos. Tas ypač pastebima kai keliuosi rytais į darbą ir po darbo. Laukiu to meto, kai sniegas pradeda tirpti virsdamas tūkstančiais upelių. Tai reiškia, kad sniegui nebeliko šansų ir jis dings jei ne amžiams, tai bent iki kitų metų. Laukiu to momento, kai iš po sniego miške pasirodo žemė, kuri sušilusi saulės šviesoje pradeda labai skaniai kvepėti drėgme ir keptais kankorėžiais. Kokiais dar keptais kankorėžiais? Pabandykit pavasarį vos nutirpus sniegui prasieiti miške kur auga daug spygliuočių ir pajausit tą tokį specifinį kvapą. Man tai yra pats pavasariškiausias kvapas.
Skaityti toliau “Laukiu vasaros“Kodėl? Kodėl? Kodėl?
Kažkada mažei buvo kas čia laikotarpis. Kas čia? Knyga. Kas čia? Akmuo. Kas čia diii (di – tai didelis, kai dar nemokėjo gerai kalbėti)? Pagalys. Ir taip toliau. Į visus atsakymus nebuvo jokios reakcijos. Svarstėm su žmona, kad ji taip visko klausinėdama mokėsi žodžius ir kai pramušė ją kalbėti tai visus išmoktus žodžius ir naudoja. Toks mažas žodžių kaupiklis buvo.
Žinojau, kad kažkada turės ateiti kodėl laikotarpis. Negalvojau, kad taip greitai. Ir tik dabar supratom, kad šis laikotarpis bus gerokai sudėtingesnis, bet tuo pačiu ir įdomesnis nei kas čia laikotarpis. Negana to, kad kartais reikia gerai palaužti galvą, ką jai atsakyti į jos klausimus, galima išgirsti ir tokių klausimų, kad per juoką pro ašaras nesigaus nieko atsakyti.
Tėtuki, kodėl plauni galvą?
Kodėl negali man įjungti Pepos?
Mama, kodėl tu miegi?
Mama, turi pižamą, taip?
Tėtuki, atėjai triusikų paimti?
Kodėl reikia miegoti?
Tėtuki, valaisi dantis? Kodėl?
Kodėl negalima?
Tų klausimų tiek daug, kad aš dabar net negaliu prisiminti visų. Žodžiu, esmę supratot. Visą dieną paskui mus vaikšto mažas žmogeliukas ir kaip užkadrinis balsas filmuose ar serialuose pasakoja, klausinėja ir komentuoja viską, ką mes veikiam.
Stebiuosi ir pavydžiu vaikui turint tiek daug energijos.
Nebe už kalnų pavasaris, vis ryškiau ir ilgiau švies saulė, o tai reiškia, kad prasidės saulės akinių pirkimo bumas. Tačiau ką daryti tiems, kurie nešioja akinius? Kentėt ryškią saulę arba apsisaugoti nuo jos, bet nieko nematyti?
Šiame įraše pabandysiu trumpai papasakoti kaip ir matyti ir apsaugoti akis nuo saulės.
Skaityti toliau “Saulės akiniai su dioptrijomis“Suvaikėję tėvai.
Man atrodo, kad yra du tėvų tipai: pirmas – tai tie, kurie vaizduoja iš savęs baisius rimtuolius ir atima iš vaikų vaikystę versdami juos elgtis taip pat, antras – tie, kurie patys suvaikėja. Aš pats dar nesubrendau iki galo, bet panašu, kad šią žiemą suvaikėsiu.
Praeitais metais taip ir nepavyko parodyti mažei koks smagus dalykas yra čiuožinėjimas nuo kalniuko, nes visiškai nebuvo sniego. Nusivylėm ir galvojom, kad mažė daugiau niekada nebepamatys sniego. Žinot, klimato atšilimas ir panašiai.
Šiais metais žiema vis tik nepagailėjo sniego ir visi įmanomi kalnai bei kalneliai okupuoti tėvų su vaikais. Toks jausmas, kad jokio karantino nėra ir buriavimasis po 100 žmonių vienoj vietoj nebeuždraustas. Bet tai jau kita tema.
Ką darėm mes? Ėjom ant kalniukų. Džiaugiuosi, kad gyvenam prie pat miško, kur kalniukų netrūksta, tačiau ant jų ateina vietiniai, o kartais ir visai nieko nebūna.
Iš pradžių mažąjai nepatiko. Matyt nuo per didelio kalno pradėjom čiuožinėti. Pakeitėme vietą, apsipratus čiuožti nuo mažo kalniuko ėjome prie didesnio. Mažoji taip šėlo sniege, lipo, griuvinėjo, čiuožė ant užpakalio, krito, išsisniegavo veidą, kad vos įkalbėjom ją eiti namo. Po to, kai padarė kelis bum (sniego nuo medžių nupurtas), šiaip ne taip nuėjo namo.
Spėkit kam labiausiai patiko kalniukai? Tėčiui. Man iškart prieš akis stojo vaikystės prisiminimai kaip mes su draugais čiuožinėjome nuo tų pačių kalniukų iki išnaktų, visi peršlapusiais batais, striukėm, pirštinėm ir kelnėm. Ir kai pirmą kartą, po daugiau nei 10 metų pertraukos, nučiuožiau mane užplūdo nostalgijos cunamis. Buvo taip nerealiai gera čiuožti visu greičiu, apsidrabstyti sniegu, apie nieką negalvoti. Pasijutau vėl 15-os.
Čiuožynę pirkau mažąjai, bet panašu, kad naudosiuos ja ir aš. Gal net aš daugiau už ją. Ne! Negalima atimti iš vaiko malonumo.
Šiandien ryte atvažiavęs į darbą buvau dar visai neblogai nusiteikęs nepaisant to, kad prisnigo gerokai daugiau ir važiuoti sekėsi jau šiek tiek sunkiau nei vakar. Galvojau parašyti ką nors gražaus. Tačiau po to kai reikėjo darbo reikalais nuvažiuot nuo akropolio iki centro – visa mano gera nuotaika išgaravo ir todėl dabar aš nebūsiu geras ir parašysiu negražių dalykų.
Savivaldybė šiaip ne taip bando kreivai šleivai bando įgyvendinti darnaus judumo principus kuomet prioritetiniai keliavimo būdai yra pėstute, dviračiu arba viešuoju transportu. Tiesiami nauji dviračių takai, siaurinamos kai kurios gatvės, remontuojami šaligatviai. Nors savivaldybė ir stengiasi skatinti keliones pėsčiomis bei dviračiais, tačiau ji yra dėjusi didžiulį skersą ant tų, kas vaikšto ir mina.
Ir tas ypatingai pasimato žiemą. Vasarą šaligatviai ir dviračių takai beveik nereikalauja jokios priežiūros – valymo, barstymo ar panašiai. Todėl jais galima naudotis be didesnių problemų. Šiandieninė mano kelionė dviračių takais nuo akropolio iki centro ir atgal buvo, kaip čia švelniau išsireiškus – bybienė. Viena didelė bybienė.
Skaityti toliau “Savivaldybė dėjo ant pėsčiųjų ir dviratininkų“Panašu, jog šiemet, priešingai nei praeitais metais, turėsim sniego. Ir nemažai. Šiandien vakare ir naktį žadamas sniegas iki 10cm ir gal net daugiau. Be to dar ir atšals. Žiema žiemužė. O kad jau prisnigo – kaip jums sekėsi važiuoti į darbą šiandien? Slidu? Šlykštus oras? Šlapia? Ką padarysi. Man gerai sekėsi važiuoti, ačiū, kad domitės. Oras beveik fantastiškas.
Šiandien manęs jau nebenustebino krentantis sniegas. Jau darosi įprasta. Net nekilo klausimas kaip važiuoti į darbą – dviračiu ar automobiliu. Nedvejodamas pasiėmiau dviratį į rankas, pastačiau jį ant ką tik nukritusio puraus sniego ir nuvažiavau. Sekėsi važiuot visai neblogai. Važiuojant dideliu greičiu nuo kalno per sniegą besidaužantį į akis beveik nieko nemačiau, nes negalėjau atsimerkti, tai teko sulėtinti. Važiuojant lėčiau viskas tvarkoj, galima normaliai matyti.
Tikėjausi, kad gali būti slidu. Taip ir buvo. Vietomis tiek priekinis tiek galinis ratai šiek tiek slystelėjo. Nepakankamai, kad nukristi, bet pakankamai, kad jaustųsi. Didelio diskomforto tai nesukėlė, nes tiesiog važiavau šiek tiek lėčiau ir atsargiau. Įdomu kaip seksis važiuot vakare, kai pasnigs daugiau ir visa dabartinė pliurzė pašals. Bus čiuožykla ar nebus?
Skaityti toliau “Panašu atėjo žiema. Minam per sniegą“Pagrindinė priežastis kodėl persėdau iš automobilio ant dviračio yra ta, jog važinėti automobiliu kasdien į darbą yra labai brangus malonumas. Užknisantis stovint kamščiuose ir labai nuobodus. Nėra minimo, nėra sporto, nėra kažkokio krūvio. Taip pat važiavimas automobiliu pradėjo kelti stresą. Per daug neadekvačių durnių už vairo.
Aš niekada nebuvau prisėdęs ir pasiskaičiavęs net apytiksliai kiek man kainuoja automobilio išlaikymas per metus. Vakar vakare su žmona apie tai kalbėjomės ir nusprendžiau prisėsti ir pasiskaičiuoti.
Keli dalykai, kurie turi įtakos galutinei kainai:
Kartais manęs klausia, ką reiškia būti intravertu ir kaip aš galiu taip gyventi. Ne, juokauju, niekas manęs to neklausia. Niekas manęs išvis neklausia klausimų. Bet aš vistiek atsakysiu.
Būti intravertu nėra gyvenimo būdas ar pasirenkamas dalykas. Esi arba intravertas arba ekstravertas. Aš esu intravertas ir man tai nesukelia sunkumų. Galbūt net priešingai, man patinka toks gyvenimas. Kažkada dariausi asmenybės testą, kurio rezultatas buvo ~95% intravertiškumo. Taip pat dariausi mind-diagnostics.com social anxiety disorder testą, kuris parodė irgi maždaug 90% rezultatą. Žinoma, tai yra tik internetiniai testai ir labai jais pasitikėti neverta.
Aš pasitaikius progai susiradau pirmą savo darbą aptarnavimo srityje – barista – ir pradirbau apie penkis metus. Maniau, kad toks darbo pobūdis pralauš mane ir galbūt tapsiu labiau bendraujantis, ne toks intravertiškas. Tačiau gavosi visiškai priešingai ir dabar žmonių nemėgstu dar labiau nei prieš tai. Tiesiog tobulas būdas pakenkti sau. Šaunuolis.
Skaityti toliau “Ką reiškia būti intravertu?“
