Nusimato žiema be dviračio

Tris žiemas iš eilės dviratį naudojau kaip pagrindinę transporto priemonę. Nesvarbu ar lijo, snigo, buvo plikledis ar kitos negandos. Sėsdavau ir važiuodavau. Tik kelios dienos buvo tokios, kad dviračiu niekaip nesigavo važiuoti. Svarbiausia, kad sau įrodžiau, jog žiemą tikrai įmanoma keliauti dviračiu. Kiek tai efektyvu priklauso pagrinde nuo oro sąlygų, tačiau faktas, kad taip vis tiek greičiau arba panašiai greitai kaip automobiliu.

Šiais metais reikia pokyčių. Bent jau kol kas taip jaučiu. Kad ir kaip smagu būna minti pedalus ir būti bent dalį dienos lauke, tačiau šlykščios oro sąlygos bei neretai dėl sniego sunkiai pravažiuojami ir nevalomi dviračių takai bei šaligatviai labai greitai užmuša visą malonumą ir lieka tik kančia. Prie to prisideda dar ir tai, jog dėl drėgmės, druskų, purvo ir smėlio dviračiui tenka keisti pagrindines dalis 3-4 kartus dažniau nei įprastai. Tuomet kyla įvairūs egzistenciniai klausimai: Kodėl aš tai darau? Dėl ko kankinuosi?

Visai kita nuotaika būna kai žiema būna be sniego arba su labai nedaug sniego, bet šalta ir sausa. Tuomet dviračiu važiuoti vienas malonumas. Oras gražus, kamščiai aplenkti, važiuojasi gerai, danga švari ir sausa, nuotaika puiki. Nežinau kiek tokių dienų bus šią žiemą, tačiau aš jau jų laukiu, kad galėčiau prasilėkti dviračiu. Visomis kitomis dienomis dviratis greičiausiai ilsėsis.

Pirmas sniegas netrukdo minti dviratį

Techniškai tai yra antras sniegas, nes pirmas kažkur jau buvo iškritęs neseniai. Vilniuje tai pirmasis sniegas, tai tebūnie vis tik pirmasis sniegas.

Kurį laiką sekiau orų prognozes skirtinguose puslapiuose ir beveik visi vieningai prognozavo sniegą naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Pasitvirtino. Ketvirtadienį vakare prasidėjęs snygis per naktį viską nubalino. Žinojau, kad prisnigs, bet nesitikėjau, kad tiek. O kadangi visą savaitę žadamas šaltukas, sniegas netirps todėl atėjo metas pasiruošti dviratį žiemai.

Iš pat ryto pasikeičiau padangas į žiemines. Vėliau buvo suplanuotas vizitas pas meistrą: pakeitė priekinę ir galinę žvaigždes, grandinę. Nes vis tik paaiškėjo, kad greitą grandinės dilimą lemia nusidėvėjusi priekinė žvaigždė. Dabar vietoj 46 dantukų stovi 42 dantukų žvaigždė.

Po serviso padariau bandomąjį važiavimą. Šiek tiek netekau greičio, bet bus lengviau minti per puresnį sniegą, ledą ar į kalną. Jei vasarą bus per lengva pavara pasikeisiu galinę žvaigždę į mažesnę. Šiaip esu patenkintas.

Tai bus trečioji mano žiema ant dviračio apskritai ir antroji ant šio dviračio. Todėl aš šiais metais jaučiuosi labiau užtikrintas savimi bei dviračiu, nes žinau kaip jis vairuojasi ant sniego ypač su dygliuotomis padangomis. Su lengvesne pavara manau problemų praktiškai neturėtų kilti.

Pradžiuginsiu nemėgstančius žiemos bei nuliūdinsiu laukiančius daugiau sniego – maždaug po savaitės atšils, visas sniegas greičiausiai nutirps, o kadangi žiema žadama ganėtinai šilta tai neaišku kada dar pasirodys sniegas ir šaltis.

Dviračio paruošimas rudeniui/žiemai

Ruduo jau beveik įpusėjo, todėl manau laikas būtų po truputį ruošti dviratį šlapiems bei šaltiems orams. Esminiai darbai padaryti dar vasarą ir rudens pradžioje – pakeistas galinis ratlankis, uždėtas naujas freewheelas, nauja grandinė, pakeistas galinių stabdžių trosas bei šarvai. Planuose buvo naujas galingesnis priekinis žibintas. Kad ne tik būčiau matomas, bet ir matyčiau kur važiuoju.

Ilgai svarsčiau kokio noriu, tačiau galiausiai nusipirkau Cateye AMPP400. Buvo su nuolaida velonovoje, tai nieko nelaukdamas griebiau kol yra. Kadangi rudenį ir žiemą aš dažniausiai važinėju mieste, todėl labai galingo (800 liumenų ir daugiau) žibinto man kaip ir nelabai reikia. Prireikia tik tais atvejais kai važiuoju tamsiais ar prastai apšviestais ruožais. Iš kitos pusės, dabar galėsiu tamsiu paros metu važiuoti ten, kur šiaip nevažiuodavau dėl tamsos.

Žibintas turi 4 režimus: 400 liumenų (pilna galia), 200 liumenų (pusė galios), šviečia ir mirksi tuo pačiu metu ir tik mirksiukas.

Kitas darbas buvo sugalvoti kažkaip apsaugoti galinius stabdžius nuo drėgmės bei druskos poveikio. Turėjau seną kamerą, kurią supjausčiau ir panaudojau kaip apsaugą. Dabar mano stabdžiai atrodo taip:

Apsaugotas trosas, apsaugotas(?) varžtas kuris laiko trosą įtemptą ir apsaugoti patys stabdžiai (iš dalies) bei judančios dalys, kurios man užsikirsdavo arba sunkiau vaikščiodavo nuo drėgmės. Sprendimas nelabai estetiškas, bet tikiuosi bent iš dalies pasiteisins. Dabar jau galit juoktis.

Kitais metais pavasarį bus galima ir apie naujus stabdžius pagalvoti.

Prasidėjus šalčiams ar įsitvirtinus žiemai bus galima užsimesti žiemines padangas.

Kuo man patinka šitas dviratis – jis gali būti šiek tiek kičinis, tačiau savo funkciją vis tiek atlieka puikiai.

Artėja trečiasis dviračių rudens/žiemos sezonas

Liko paskutinis vasaros mėnuo po kurio nenumaldomai ateis ruduo, o po jo ir žiema. Tačiau tai nereiškia, kad bus laikas padėti dviračius žiemojimui, o pačiam sėstis į automobilį. Jokiais būdais. 2021/2022 metų žiema buvo palyginus visai dėkinga važinėjimui dviračiu. Pasitaikė keletas dienų kuomet šiek tiek daugiau prisnigo ir buvo vietomis sunkiau minti, bet šiaip kiek pamenu tai visą žiemą dviračių takai bei šaligatviai buvo ganėtinai švarūs. Pusę sausio išvis beveik nebuvo sniego. Turėjau naivių vilčių, kad galbūt taip ir liks, bet deja. Šiais metais jau galima pradėti naiviai tikėtis, kad žiema bus su labai mažai sniego arba išvis be jo. Svajuko dramblionės.

Originaliai mąsčiau parašyti apie pasiruošimą rudens/žiemos sezonui, bet vėliau supratau, kad nelabai yra ką ruoštis. Vieną žiemą atitarnavęs dviratis jau yra, žieminės dygliuotos padangos taip pat yra. Belieka tik smulkmenos:

Prieš žiemą pasikeist labiausiai nusidėvinčias dalis: grandinę, freewheel’ą ir kitką.
Turėti bent vieną atsarginę porą stabdžių kaladėlių. Žiemą jos ypatingai greitai dėvisi, todėl geriau turėti galimybę iškart pasikeist nei važinėti su sudilusiomis bei gadinti ratlankius.
Po to kai bandant pripūsti padangą nulūžo ventilis liko sveika kamera. Mąstau guma panaudoti uždengiant kai kurias dalis ar vietas nuo druskų ir drėgmės.
Planuose yra naujo priekinio žibinto įsigijimas. Dabartinis veikia nuo AA baterijų, kurios ganėtinai greitai išsikrauna. Be to žibintas ryškiai šviečia, bet nieko neapšviečia. Tamsiai rudens bei žiemos vakarais norisi daugiau šviesos ir daugiau matomumo sau. Įkraunamas Cateye žibintas manau bus geras patobulinimas.
Norėčiau susirasti rudeninę šiltesnę neperšlampamą striukę. Dabartinė po stipresnio lietaus permirksta, šaltu oru labai nemalonu. Bus proga apsilankyti skudurynuose.
Na ir paskutinis punktas – pasikrauti nuotaikos, nusiteikimo bei kantrybės. Rudenį gerai padidės eismo, bus šiek tiek sunkiau važiuoti. O taip pat nusiteikti drėgnesniems bei šaltesniems orams. Bet tikiuosi viskas bus gerai. Svarbu būtų nedaug sniego žiemą ir galėsiu sezoną vadinti geru. Kaip visada darysiu trumpas apžvalgas kiekvieną mėnesį kartu su statistika.

Antrasis žiemos dviračių sezonas baigėsi – apibendrinimas

Planavau šį įrašą rašyti maždaug kovo mėnesį, bet matant kaip žiema po truputį užleidžia vietą pavasariui ir žiemos sezonai eina į pabaigą nutariau parašyti anksčiau. Jau net ir dviratį papuošiau vasarinėmis padangomis, tai kažko dar laukti nebematau prasmės.

Nežinantiems konteksto – visą žiemą važinėjau su vieno bėgio dviračiu, kuris pavaizduotas nuotraukoje žemiau. Tai jau mano antra žiema kai kasdieną važinėju dviračiu į darbą ir laisvalaikiu.

Pasibaigus žiemos sezonui laikas viską apibendrinti, pažiūrėti kaip sekėsi, kaip šitas dviratis tinka važinėti žiemos sąlygomis.

Pradžia

Praeitą žiemą važinėjau su savo senuoju kalnų dviračiu. Jis buvo dar patenkinamos būklės, tačiau po žiemos nusprendžiau juo atsikratyti ir įsigyti kuo paprastesnį dviratį ateinančiai žiemai. Taip pas mane atsirado vieno bėgio miesto dviratis. Norėjau patikimo, mažai priežiūros reikalaujančio bei mažai dalių turinčio dviračio. Mažiau dalių reiškia, kad mažiau kas gali sugesti ir mažiau pavasarį keisti/remontuoti.

Žinojau, kad su juo bus sunkiau, nei su kalnų dviračiu, nes siauresnės padangos, vienas bėgis dėl kurio važiavimas į įkalnes tampa sudėtingesnis ypač esant sniegui. Bet galvojau pasibandysiu, paeksperimentuosiu. Buvau nusiteikęs optimistiškai.

Žiema

Mano optimizmas pasiteisino. Taip pat tikėjausi, jog šiais metais žiema jau nebus tokia snieguota kaip pernai todėl turėčiau turėti mažiau problemų nei pernai. Ir iš dalies buvau teisus. Žiema tikrai buvo kuklesnė, dažnai visai nebūdavo sniego arba jo būdavo nedaug. Taip pat didžioji dalis šaligatvių bei dviračių takų kuriais važinėju būdavo operatyviai nuvalomi todėl nebūdavo didelių problemų važiuoti.

Žinoma, pasitaikydavo dienų kuomet dėl dar nenuvalyto sniego tekdavo labiau paprakaituoti minant ar visai nulipti nuo dviračio ir jį stumtis. Tačiau tai būdavo trumpos atkarpos kurioms tikriausiai nebūdavo taikomas valymo nuo sniego prioritetas. Vėliau ir jas pasiekdavo valymo technika.

Bendrai dviračių takų ir šaligatvių būklė šiais metais buvo nebloga. Kartais šaligatviai bei takai būdavo apsnigti, bet pravažiuojami. Kartais ant suploto sniego ar ledo užpildavo druskos dėl ko pasidarydavo košė. Gerai bent tai, kad ją greitai nuvalydavo arba nutirpdavo. Kai kada pasitaikydavo ledas, kai kada purus pravažiuojamas sniegas. O keliskart prisnigo tiek, kad nesimatė kur takas, o kur šaligatvis.

Trumpai tariant – beveik visą žiemą galima buvo važiuoti dviračiu be didesnių problemų. Net su tokiu kaip mano, jau nekalbant apie kitus dviračius.

Padangos

Turėjau naivių vilčių, jog pavyks žiemą važinėti plonytėmis vasarinėmis padangomis. Mano viltys subliuško po pirmo sniego, kai supratau, jog slidu ir pavojingą. Ypač važinėjant kasdieną. Todėl nusprendžiau įsigyti dygliuotas padangas.

Tai buvo tikrai reikšmingas patobulinimas bei investicija į saugumą bei stabilumą. Geras sukibimas ant sniego, dar geresnis sukibimas su ledu dėl dyglių. Tačiau pastebėjau vieną dalyką apie kurį nebūčiau pagalvojęs.

Dygliuotos padangos turi susivažinėti, t.y., dygliai turi susmigti šiek tiek gyliau į padangą tam, kad jie neiškristų ir tvirčiau laikytųsi. Tai trunka maždaug 50km. Vieną dygliuką vis tiek sugebėjau pamesti. Tiek to. Taigi, po tokios “apkatkės“ džiaugiausi kaip gerai dygliai kabinasi į ledą. Važinėdavau apledijusiais miško keliukais be problemų.

Tačiau dabar į žiemos pabaigą pastebėjau, kad sukibimas prastesnis. Net ten kur anksčiau nebūdavo slidu dabar ratas slysteli. Greičiausiai nuo dažno važinėjimo asfaltu dygliai kažkiek susidėvėjo. Bet iš kitos pusės, ne kaitaliosiu gi padangų vos tik ištirpsta sniegas. Reikės pamąstyti apie atsarginių dyglių komplekto pirkimą kada nors ateityje.

Nuostoliai

Žiemos drėgmė, purvas bei druskos neabejotinai stipriai gadina tiek batus tiek dviratį. Žinojau, kad bus nuostolių ir buvau jiems nusiteikęs. Taigi, nuostoliai yra tokie:

Atsiradusios rūdys ant varžtų, galinio stabdžio troso.
Dėl korozijos nulūžo grandinės įtempimo reguliavimo varžtas.
Kritiškai nusidėvėjo grandinė.
Sunaudotos 3 poros plentinių stabdžių kaladėlių.
Ūžia freewheelo guoliai. Vienu metu jie buvo užsikirtę.
Galbūt sugedę centrinio veleno guoliai (bus aišku po apžiūros servise).

Viskas bus sutvarkyta ir paruošta vasaros sezonui.

Išvados

Ar pasiteisino dviratis? Taip.

Ar buvau patenkintas juo šią žiemą? Didžiąją dalį laiko – taip.

Ar tai geras dviratis žiemai? Kaip kam. Aš jį išnaudojau 100% ir dar daugiau. Važinėjau su juo ten kam jis nėra skirtas: miškais, sniegu, ledu. Drožiau negailėdamas, todėl man tai buvo beveik tobulas dviratis žiemai.

Ar važinėsiu juo ir kitą žiemą? Kol kas planuoju juo važinėti ir kitą žiemą. Dar priklauso nuo to kokia bus žiema. Planuoju kai ką pasitvarkyti bei pasikeisti.

Žiemą niekas nevažinėja dviračiais

Neretai girdžiu įvairius pasisakymus, kad žiemą dviračiais niekas nevažinėja. Kartais taip sakančių žmonių minčių srautas nueina iki visiškų absurdų. Pavyzdžiui, tiksliai nepacituosiu, bet vieno žmogaus išsakyta mintis skambėjo maždaug taip: joks normalus žmogus nebevažinėja dviračiu temperatūrai nukritus žemiau +10C.

Taip pat ganėtinai dažnai paminima, jog Lietuvoje dviračiams visiškai netinkamas klimatas. Lietuvoje 10 mėnesių per metus būna sniegas, lietus, vėjas, pliurza, tamsa bla bla bla. Tuo argumentuodami kai kurie žmonės siūlo išvis netiesti dviračių takų, nes jais niekas nesinaudoja. O vasarą visi dviratininkai gali parkuose ar palei upę pasivažinėti. Tokiems žmonėms labai sunku suvokti, kad dviratis gali būti transporto priemonė ir ja turi būti patogu nusigauti iš taško A į tašką B. Nieko, kada nors supras. Arba susitaikys su pokyčiais.

Kalbant apie klimatą, palyginkime.

Lietingų dienų skaičius per metus:

Amsterdame – 189,3
Lietuvoje – 174,9

Girdžiu sakant, kad mes ne Olandija, ten kitoks klimatas, ten beveik nebūna sniego. O vat pas mus tai 10 mėnesių per metus sniegas.

Gerai, paimkime tada žiemos dviračių sostinę – Oulu, Suomijoje. (žiūrėti žemėlapyje). Ten vasaros vėsios, šilčiausio mėnesio – liepos – vidutinė temperatūra yra vos +20C. O žiemos ilgos, šaltos ir snieguotos. Vidutiniškai sniegas laikosi 6,7 mėnesio per metus – nuo spalio 7 iki balandžio 29.

O dabar pažiūrėkime kiek kelionių šiuose miestuose atliekamos dviračiais:

Amsterdamas – ~50%
Oulu, Suomija – ~25%, žiemą – ~12%
Lietuvoje – ~2,5%.

1000 iš 1200 mokinių šioje mokykloje Oulu, Suomijoje, atvažiuoja dviračiu. Netgi žiemą. <…> Šią dieną buvo -17C°. (Šaltinis)

Ką noriu pasakyti? Ne oras trukdo važiuoti dviračiais, o infrastruktūros nebuvimas. Jeigu nėra tankaus, patogaus ir greito dviračių takų tinklo tai suprantama, kad dviračiais tuomet niekas ir nevažiuos. Ypatingai žiemą, kai takai dar ir nebūna tinkamai prižiūrimi. Amsterdamas turi platų dviračių takų tinklą kuriuo gerokai greičiau ir patogiau galima pasiekti tikslą nei automobiliu. Oulu taip pat turi dviračių takų tinklą, kuris žiemą būna prižiūrimas. Jam net teikiamas prioritetas, t.y., dviračių takai nuvalomi pirmiau už gatves.

Nesupraskit manęs neteisingai, aš neliepiu visiems dabar imti ir persėsti ant dviračių. Aš tik bandau paneigti mitą, jog žiema ir dviratis yra nesuderinami dalykai. Mano asmeninė patirtis tą neblogai parodo. Šiandien lauke +6C, dulksna ir aš mačiau mažiau dviratininkų nei kai buvo -12C prieš savaitę.

Užvakar padariau labai šiai temai tinkamą nuotrauką.

Lietuvoje žiemą niekas nevažinėja dviračiais, nes tai neįmanoma, būna slidu, pilna sniego, šalta ir tik debilai taip daro!

Tuo metu žiema Lietuvoje:

Dygliuotų dviračio padangų testas ant ledo (video)

Aš vis kalbu apie savo naujas žiemines dygliuotas dviračio padangas, vis pasakoju kaip jos gerai važiuoja bet turbūt geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti?

Ta proga, kad šiandien išvažiavau pasivažinėti ir kaip tik papuolė ne vienas ruožas kuriame buvo grynas ledas, nusprendžiau susukti vaizdo įrašą. Tikiuosi kai kam jis bus pakankamai informatyvus ir galbūt susigundys taip pat tokias įsigyti ir važinėti žiemą.

Padangos: Schwalbe Active Winter 28×1.20
Dviratis: vieno bėgio miesto dviratis
Sąlygos: aptirpęs ir išvaikščiotas sniegas virtęs grynu ledu. Paviršius nelygus, banguotas, vietomis net dviračių palikto provėžos.
Išvada: dviratis ant ledo važiuoja labai stabiliai. Kiekvieną slystelėjimą dygliai pagauna ir neleidžia nuslysti visai. Net į lengvus posūkius galima važiuoti praktiškai nemažinant greičio. Žinoma, darant staigius judesius greičiausiai atsidusite ant žemės. Važiavau laikydamas vairą viena ranka kita – filmavau ir net tuomet dviratis buvo stabulis ir niekur neslydo.

Net pajudant iš vietos padangos kabinasi į ledą absoliučiai fantastiškai. Ratas prasisuka tik tuomet, kai visas kūno svoris perkeliamas ant priekinio rato pasvirus pirmyn. Atsisėdus ant sėdynės ratas visiškai neprasisuka ir kabina net į įkalnę.

Vaizdo įrašo pabaigoje stabdau irgi tik vienas ranka naudodamas priekinius stabdžius. Stabdant su paprastomis padangomis ratas greičiausiai užsiblokuotų ir slystų, tačiau šiuo atveju sustojau tvarkingai ir be jokio slystelėjimo.

Susimontavau žiemines dygliuotas dviračio padangas

Keli įrašai, kuriuose išsamiau aprašau priežastis dėl kurių pirkau žiemines padangas dviračiui:

Minu per pirmą sniegą

Antras sniegas, antras bandymas minti

Taigi taigi taigi, vakar pagaliau atkeliavo mano naujosios padangos. Nieko nelaukdamas jas susimontavau, kad jau vakare po darbo galėčiau važiuoti su jomis. Padangos – Schwalbe Winter Active 28×1.20 (30×622) su šachmatine tvarka išdėliotais dygliais.

Pirmų kelių metrų įspūdis ant asfalto – labai daug garso nuo dyglių. Niekada gyvenime neturėjau dygliuotų padangų tai tas garsas šiek tiek neįprastas. Bet iš dalies malonus. Malonu girdėti, kad turiu daug sukibimo.

Gerai, kad antradienį ir trečiadienį oro sąlygos buvo panašios, lengvas šaltukas, kai kur susidaręs ledas ant dviračių takų bei šaligatvių. Todėl buvo lengva palyginti skirtumą. Antradienį važiavau dar su vasarinėmis (vadinkim jas taip), o trečiadienį (vakar) su naujomis dygliuotomis.

Ant kieto suvaikščioto sniego žieminė padanga gerokai stabilesnė nei vasarinė. Nors ir šiek tiek slystelėjau. Važiuoju toliau. Žinau, kad priekyje laukia dviračių takas palei Ozo gatvę prie Hesburger, kuris antradienį buvo gryna čiuožykla. Su dygliuotom padangom nejaučiu jokio ledo, važiuoju stabiliai, nes ratai neprasisuka. Žinoma, jei suktelčiau staigiau vairą, tai greičiausiai slysčiau. Šį ruožą pravažiavau įprastu sau greičiu net nepristabdęs ir be jokių problemų.

Toliau daug kur buvo nuvalytas šaligatvis, gal tik vietomis sniego bei ledo ruožai. Be problemų. Privažiavau atkarpą prie Antakalnio gale esančio UnoPark’o. Takas nevalytas, bet lygus. Suplotas pašalęs sniegas. Per tokį važiuoti malonu. Visiškai tamsu, tik vienas žibintas nuo UnoPark šviečia. Privažiavus prie jo pastebėjau, kad sniegas per kurį važiuoju yra apledėjęs ir vietomis grynas ledas, nes blizga kaip stiklas. Bet tai supratau tik nuvažiavęs pusę kelio. Visoje toje atkarpoje nei kart neslydo ir minant neprasisuko ratas. Absoliučiai nuostabu.

Dar keliose gatvėse buvo išvažinėtas sniegas, per kurį irgi jokių problemų neturėjau. Atsargiau reikia važiuoti tik per pliką asfaltą arba šaligatvį, nes ten stabdant ratas dėl dyglių lengviau užsiblokuoja ir slysta. Svarbu nepersistengi su stabdymu.

Šiandien važiuojant į darbą daug kur jau buvo pliurzė. Iš praeitų metų pasimokiau, kad pliurzė ir šlapias sniegas yra blogiausia danga per kurią galima važiuoti. Net pačios geriausios ar storiausios padangos per jas vistiek slysta ir prasisuka. Gerai tik tiek, kad daug kur jau buvo nuvalyti šaligatviai bei dviračių takai, tai važiuoti buvo visai neblogai.

Vietomis minant į įkalnę papuldavo suploto šlapio sniego plotai. Nors jie ir tirpsta, bet vistiek yra ganėtinai slidūs. Net senojo dviračio plačios bei grubaus protektoriau padangos ant tokio sniego minant visai nekabindavo bei prasisukdavo ratai. Tačiau šiandien minant per tokį sniegą jaučiau kaip ratas bandė prasisukti, tačiau dygliai išgelbėjo ir puikiai sukibo su tokiu sniegu.

Trumpai tariant, investicija į saugumą bei patogų važiavimą pasiteisino. Negalvojau, kad bus toks ryškus skirtumas. Jeigu daug ir dažnai važinėjate dviračiu žiemą tikrai patarčiau įsigyti žiemines dygliuotas padangas. Visai kitoks važiavimas, daugiau sukibimo – daugiau malonumo.

Antras sniegas, antras bandymas minti

Iškritus pirmajam sniegui man pavyko išvažiuoti pasivažinėti tik vakare kuomet didžioji dalis sniego jau buvo nutirpusi. Todėl susidariau šiek tiek klaidingą įspūdį apie savo žiemai paruoštą dviratį. Konkrečiai apie jo padangas.

Šiuo metu pas mane sumontuotos Continental Ride Tour, ganėtinai grubaus protektoriaus kaip važinėjimui mieste. Tačiau jos gerai rieda miško takeliais ar kitokiu tvirtu neasfaltuotu paviršiumi.

Galvojau, kad dėl tokio savo protektoriaus jos visai neblogai važiuos sniegu. Nors ir turėjau šiokių tokių abejonių, nes didžioji dalis padangos paviršiaus lygi. Važiuodamas per pirmą sniegą kurio buvo likę tik vietomis susidariau klaidingą įspūdį, kad padangos važiuoja sniegu visai gerai. Šiandien ryte vėl iškrito nemažai sniego ir buvo proga išbandyti padangas sudėtingesnėmis sąlygomis. Vis tik per sniegą jos važiuoja prastai. Tiksliau per šlapią sniegą. Per nevalytą ir storą šlapio sniego sluoksnį. Ties menkiausiais posūkiais tekdavo stabdyti ir į posūkius važiuoti labai lėtai, nes stipriau pasukus vairą galima buvo atsidurti ant žemės.

Žiema yra tas metas kuomet tiek automobiliu tiek dviračiu reikia važiuoti lėčiau bei atsargiau. Taip pat žiemas geras metas lavinti dviračio valdymo įgūdžius. Puikiai tinka posakis neskubėk ir būsi pirmas. Visada juo vadovaujuosi tiek vairuodamas tiek važiuodamas dviračiu.

Kodėl pirkau šias padangas o ne žiemines? Pernai visą žiemą atvažinėjau su kalnų dviračiu ir kalnų padangom ir didelių problemų neturėjau. Kažkodėl įsivaizdavau, kad šiais metais bus tas pats. Taip pat, žieminės dviračio padangos pakankamai brangios, todėl nenorėjau jų pirkti neįsitikinęs, kad jų tikrai reikės. Šiandien įsitikinau, kad tikrai reikės.

Vos atvažiavęs į darbą pradėjau ieškoti, kas prekiauja man reikiamo dydžio žieminėmis padangomis. Buvo tik vienoje parduotuvėje, tai nieko nelaukęs nusipirkau. Kitą savaitę turėčiau gauti, iškart persimontuosiu ir pasidalinsiu įspūdžiais. Beje, padangos Schwalbe Winter, dygliuotos.

Nepaisant to, kad žiema šiek tiek apsunkina važiavimą dviračiu, ji moka sukurti nuostabiai gražius gamtos vaizdus. Ryte, pakeliui į darbą:

Minu per pirmą sniegą

Kaip ir žadėjo meteorologai šiandien pasirodė pirmasis sniegas. Ir ne šiaip sau vos vos paspalvinęs žemę, o kelių centimetrų storio sluoksnis. Nepamenu kada pirmasis sniegas buvo toks gausis.

Kadangi dar nuo vasaros ruošiau šį dviratį būtent žiemai šiandien atėjo proga jį išbandyti. Deja, pavyko išvažiuoti tik vakare kuomet dalis sniego jau buvo nutirpusi. Tačiau ir to užteko bandomajam važiavimui.

Dviratis pasirodė maždaug taip kaip aš ir tikėjausi. Tikrai žinojau, kad bus problemų dėl siaurų padangų. Praeitais metais ant mano kalnų dviračio buvo 2.35 ir 2.40 pločio grubaus rašto padangos, kurios per tokį menką sniegą važiavo praktiškai be problemų. Tačiau su dvigubai plonesnėmis bei lygesnio protektoriaus padangomis buvo šiek tiek problemų. Tikėjausi to, todėl nenustebino.

Kokios tos problemos? Didžiausios tai posūkiai ant slidesnio paviršiaus bei ten kur daugiau sniego. Priekinis ratas pradeda slysti, o paskui jį ir galinis. Taip pat slidesnį sniegą minant stipriau galinis ratas šiek tiek prasisuka. Bet tai menka bėda.

Tačiau važiuojant nuvalytais dviračių takais bei šaligatviais jokių problemų nebuvo. Kartais papuldavo sniego gumulai, tačiau lengvai per juos pravažiuodavau. Sunkumai atsiranda tik ten kur daug sniego.

Tačiau akivaizdu, kad jei šiais metais bus sniego tiek pat daug kiek pernai tai turėsiu daugiau problemų nei pernai su kalnų dviračiu. Eidamas paskui į parduotuvę pagalvojau, kad gal nereikėjo parduoti kalnų dviračio, bet prisiminiau, kad tvarkymas ypač centrinio veleno būtų brangiai kainavęs. Na bet tikiuosi, jog šiaip metais tiek daug sniego nebus ir dviračių takai bus gerai valomi, tuomet jokių problemų kilti neturėtų. Be to, tai tik pirma diena ir pirmas bandomasis važiavimas. Galbūt su laiku paaiškės daugiau problemų. Arba priešingai.