Ką reiškia būti intravertu?

Kartais manęs klausia, ką reiškia būti intravertu ir kaip aš galiu taip gyventi. Ne, juokauju, niekas manęs to neklausia. Niekas manęs išvis neklausia klausimų. Bet aš vistiek atsakysiu.

Būti intravertu nėra gyvenimo būdas ar pasirenkamas dalykas. Esi arba intravertas arba ekstravertas. Aš esu intravertas ir man tai nesukelia sunkumų. Galbūt net priešingai, man patinka toks gyvenimas. Kažkada dariausi asmenybės testą, kurio rezultatas buvo ~95% intravertiškumo. Taip pat dariausi mind-diagnostics.com social anxiety disorder testą, kuris parodė irgi maždaug 90% rezultatą. Žinoma, tai yra tik internetiniai testai ir labai jais pasitikėti neverta.

Aš pasitaikius progai susiradau pirmą savo darbą aptarnavimo srityje – barista – ir pradirbau apie penkis metus. Maniau, kad toks darbo pobūdis pralauš mane ir galbūt tapsiu labiau bendraujantis, ne toks intravertiškas. Tačiau gavosi visiškai priešingai ir dabar žmonių nemėgstu dar labiau nei prieš tai. Tiesiog tobulas būdas pakenkti sau. Šaunuolis.

Kitas įdomus ir vis dar nesuprantamas dalykas – aš intravertas, o mano žmona visiška ekstravertė. Ir mes jau beveik devynis metus esam kartu visiškai skirtingais charakteriais. Sakom, kad mes vienas kitas papildom: aš įnešu ramybės ir tylos į jos gyvenimą ir jį šiek tiek pristabdau, o ji priešingai – pagreitina mano gyvenimą. Panašu, kad tai veikia.

Taigi, ką reiškia būti intravertu?

1. Vietoj vakarėlio mieliau renkuosi sėdėjimą namuose.

Pamenu kažkada dar bandydavau eiti į barus ir pasilinksminimo vietas su draugais, bet man būdavo taip neįdomu, kad išeidavau. Nuo to laiko nebevaikštau į triukšmingus barus, klubus. Renkuosi pasyvias pramogas. Galiu laisvai nueiti į ramesnį barą ar kavinę išgerti alaus, pasiklausyti koncerto ar tiesiog pasivaikščioti.

2. Viešas kalbėjimas yra didžiausias siaubą ir paniką keliantis dalykas.

Būti dėmesio centre ir būti klausomam auditorijos yra kažkas siaubingo. Pamenu kai studijavau, tai dažnai per seminarus tekdavo pristatinėti kokią nors temą. Pradžioj tai buvo siaubas ir košmaras. Panikuodavau taip, kad būdavau visas šlapias. Su laiku ta baimė dingo, nes žmonės buvo vis tie patys, visi patapo savais, pasidarė lengviau.

3. Maisto užsakymas tik internetu.

Jeigu maistą į namus reikėdavo užsakinėti skambinant telefonu, tai tokio maisto neužsakinėdavau. Ne ne ne, niekada. Dabar taip lengva, kai galima maistą užsakyti internetu arba per Bolt/Wolt. Intraverto rojus.

4. Renkuosi savitarnos kasas.

Kuo mažiau kalbėjimo ir kontaktavimo su kitais žmonėmis – tuo geriau! Ypač šiuo metu.

5. Geriausi pasivaikščiojimai yra tokie, kurių metų nesutinki nei vieno žmogaus.

Nėra nieko geriau nei pasivaikščiojimas vienam miške, tyloje, ramybėje. Puikus metas apsvarstyti ką nors, apgalvoti ar šiaip pasvajoti.

6. Reikia laiko pasikrauti.

Kartais intravertai gali nustebinti ir būti visai šnekūs, įdomūs ir linksmi. Net prikolinti ir būti beveik dėmesio centre. Tai nutinka retai, bet vis tik nutinka. Bet tada jam reikia kelių dienų pasikrauti savo baterijas ir vėl būti normaliu intravertu. Man irgi taip būna. Kartais taip nurauna stogą, kad kitą dieną galiu nepasakyti nei žodžio, nes taip nesinori kalbėti.

7. Džiugina paprasti dalykai.

Intravertui nereikia nuversti kalnų, perplaukti jūrų ir nuveikti tūkstančio dalykų, būti vakarėlių karaliumi kad bent kažkiek jaustis laimingu. Intravertams užtenka paprastų mažų dalykų. Mane, pavyzdžiui, džiugina galimybė išvažiuot pasivažinėti dviračiu, atrasti naujas vietas, padaryti gerą nuotrauką, tiesiog pabūti namie.

8. Sunkumai su kolegomis.

Kai kurie dalykai būnant intravertu yra visai geri ir naudingi, tačiau pasitaiko ir sunkumų. Tiek universitete, tiek darbe vis sulaukdavau klausimų kodėl aš toks nedraugiškas, nekalbus, ne prie kompanijos. Jeigu aš ne prie konpanijos – reiškia man ta kompanija ne prie širdies. Jeigu aš nekalbu – reiškia nenoriu ir kalbėsiu tada, kada norėsiu (niekada) arba reikės. Dėl to dažnai likdavau nesuprastas keistuolis.

9. Atstumo laikymasis.

Dviejų metrų saugus atstumas intravertams galioja visada. Ta proga prisiminiau vieną dalyką apie suomius: valdžia įvedė dviejų metrų atstumo laikymąsi ir visi suomiai laukia kada galės grįžti prie iprasto penkių metrų atstumo. Supratau, kad aš tiesiog gimiau ne toje šalyje. Aš nemėgstu per daug artimo kontakto kaip apkabinimai ir panašiai iš mažiau pažįstamų žmonių, draugų. Susimojuot per atstumą ir pasisveikinti ar tiesiog paspausti rankas galim, bet arčiau eiti ir ypač liestis – nereikia.

10. Maloniau eiti vienam nei grūstis minioje.

Jeigu einu pirkti darbe pietų, tai einu per lauką, o ne per visą akropolį. Jeigu einu mieste tai renkuosi eiti ten, kur yra mažiau žmonių.

---

Žinoma, tai tik mano charakterio bruožai. Kažkas yra dar labiau užsidaręs, kažkas – mažiau ir turi nemažai ekstravertiškumo požymių.

Pasidalinkit savo patirtimi.