Nusimato žiema be dviračio

Tris žiemas iš eilės dviratį naudojau kaip pagrindinę transporto priemonę. Nesvarbu ar lijo, snigo, buvo plikledis ar kitos negandos. Sėsdavau ir važiuodavau. Tik kelios dienos buvo tokios, kad dviračiu niekaip nesigavo važiuoti. Svarbiausia, kad sau įrodžiau, jog žiemą tikrai įmanoma keliauti dviračiu. Kiek tai efektyvu priklauso pagrinde nuo oro sąlygų, tačiau faktas, kad taip vis tiek greičiau arba panašiai greitai kaip automobiliu.

Šiais metais reikia pokyčių. Bent jau kol kas taip jaučiu. Kad ir kaip smagu būna minti pedalus ir būti bent dalį dienos lauke, tačiau šlykščios oro sąlygos bei neretai dėl sniego sunkiai pravažiuojami ir nevalomi dviračių takai bei šaligatviai labai greitai užmuša visą malonumą ir lieka tik kančia. Prie to prisideda dar ir tai, jog dėl drėgmės, druskų, purvo ir smėlio dviračiui tenka keisti pagrindines dalis 3-4 kartus dažniau nei įprastai. Tuomet kyla įvairūs egzistenciniai klausimai: Kodėl aš tai darau? Dėl ko kankinuosi?

Visai kita nuotaika būna kai žiema būna be sniego arba su labai nedaug sniego, bet šalta ir sausa. Tuomet dviračiu važiuoti vienas malonumas. Oras gražus, kamščiai aplenkti, važiuojasi gerai, danga švari ir sausa, nuotaika puiki. Nežinau kiek tokių dienų bus šią žiemą, tačiau aš jau jų laukiu, kad galėčiau prasilėkti dviračiu. Visomis kitomis dienomis dviratis greičiausiai ilsėsis.