Prieš kelias dienas įvykęs dialogas tarp manęs ir vaiko.
Jau nepamenu dėl ko, bet mažoji sėdėjo savo kambarėlyje ir verkšleno.
– Mažiukai, eik, prašau, susitvarkyk žaislus, nes jau laikas eiti miegoti.
– Aš dar noriu paverkti! – girdžiu ją sakant iš kambario.
– Gerai, kai paverksi – susitvarkyk.
– Gerai.
Šiandien ta reta diena kai į darželį ėjome pėstute dėl visą rytą pliaupiančio lietaus. Mažoji lietumi labai apsidžiaugė, nes labai norėjo eiti su savo lietsargiu. Nors kai išėjome lietus buvo beveik nurimęs ir aš mažosios paklausiau ar ji nori eiti ar važiuoti. Atsakymas buvo užtikrintas eiti! Gerai, galvoju, reta proga jai pasidziaugti skėčiu, kuris jai baisiai patinka.
Kai paskutinį kartą ėjome į darželį pėsčiomis man teko ją pusę kelio nešti, nes jai kelionė buvo per sunki. Tačiau dabar ji be problemų nuėjo pati. Ir paklausęs jos ar nepavargo atsakė aš jau didelė mergaitė!
Prie darželio mažoji pakomentavo, jog aš neturiu guminių batų.
– Ne, – sakau, – neturiu. Užtat tu turi.
– Reikia pasakyti mamai, kad ir tau nupirktų tokius pačius raudonus guminius batus. – sako ji man.
– Gerai, būtinai pasakysiu jai!
Kas sieja senovės graikų filosofus ir mažus vaikus? Noras suprasti pasaulį bei klausimas kodėl. Taigi dabar mes namie taip pat turime savo mažąjį kodėlčiuką.
Nežinau ar jūs taip darėte, tačiau aš būdamas vaikas bei jau mokykloje kartais norėdamas ką nors paerzinti į visus teiginius atsakydavau klausimu kodėl. Dabar karma atsisuko atgal ir mažoji atakuoja mane tuo pačiu klausimu.
Kodėlčiuko stadija prasidėjo visai neseniai, tačiau per tą trumpą laiką spėjo gerokai atsibosti. Gražiai tariant. Klausimų būna tiek, kad dažnai arba baigiasi fantazija ką atsakyti arba tiesiog į klausimą neįmanoma atsakyti visai.
– Kodėl dangus mėlynas?
– Nes tokie fizikos dėsniai.
– O kodėėėl?
Taip galima nukeliauti ir iki pasaulio pradžios diskusijų su mažu vaiku.
Kodėlčiuko klausimai panašu yra puiki proga pačiam šiek tiek pasigilinti į aplinkinį pasaulį, prisiminti fiziką, arba šiek tiek daugiau skaityti enciklopedijų. Ar mažu mažiausiai paskaityti šiek tiek knygų, paugdyti fantaziją.
Paskutiniu metu mažoji labai mėgsta žaisti daktarą. Pasiima pliušinius žaisliukus arba savo mėgstamą lėlytę, pasiguldo į lovą ir gydo.
Šiandien ryte po pusryčių irgi labai stipriai gydė savo lėlytę. Tik po to kai mažoji nuėjo išsivalyti dantukus pamačiau jos naujovišką gydymo metodą. Nežinau, kas šiai lėlytei skaudėjo – galvą ar akis – tačiau tikiuos, jog šis gydymas pasiteisins.
Pamenate Moniką iš „Draugų“? Tai va, šiandien bežiūrint devinto sezono pradžią man toptelėjo į galvą mintis – mūsų mažoji yra visiška Monika.
Mes su žmona jau prieš kurį laiką pastebėjome, jog mūsų vaikas yra kiek per daug pedantiškas. Tiksliau iš dalies per daug pedantiškas. Kambaryje gali būti visiška betvarkė, jos žaislai voliotis visuose kampuose, tačiau jeigu lelytės antklodės kraštas lovytėje bus vienu centimetru toliau nei kitas – bus skandalas. Vakar būtent taip ir buvo. Atsigulus į lovą mažoji apsiverkė, nes lėlytė buvo blogai užklota. Ji tris kartus kėlėsi jos pataisyti kol galų gale užklojo gerai ir galėjo ramiai miegoti.
Prisimenat kokia Monika valdinga ir niekam neleidžia liesti jos daiktų namuose? Tik pabandykit patraukti mažosios žaislą truputį toliau nuo ten kur ji žaidžia – smerkiantis žvilgsnis ir negalima patraukti! garantuoti.
Ir jai dar tik treji metai. Kas bus po kokių dešimties.
Gudri lapė.
Vakarais po darbo dažnai einu į parduotuvę nupirkt ko nors reikalingo arba labai nereikalingo. Mažoji taip prie to priprato, jog vos tik žmonos paklausiu ko reikėtų paimti ji prisistato ir pareiškia, kad nori kažko. Taip vieną vakarą klausiu brangiausios ką paimt ir mažoji pareiškia, kad jai paimti sūrelį. Gerai, sakau.
Kai po tūkstančio pertraukinėjimų ir bandymų išsiaiškinti ko reikia (ar nereikia) parduotuvėj patikslinu sąrašą mažoji pareiškia, kad jai jau reikia sulčių. Sakau, kad reikia išsirinkti ką nors vieną. Žinot koks buvo jos argumentas? Kai suvalgysiu sūrelį aš kosėsiu, todėl reikia atsigerti sulčių. Kaip supratau turėjo omeny tai, jog norės užsigerti.
Žinojot, kad vaikai moka labai gerai naudotis savo mielumu prieš tėvus? Jie klastingi manipuliatoriai, kurie kai reikia nutaiso tokį ploną ir mielą balselį, taip pasižiūri savo akutėm, jog pamiršti viską ką sakei ir pasiduodi jų kerams. Jie kerėtojai! Maži raganiai ir raganiukės, kurie sugeba užkerėti vos pažiūrėjus mums į akis. Jie protingesni negu mes galvojam. Jie net protingesni už mus.
Taip, aš nusižengiau savo principams ir paėmiau sūrelį ir sulčių. Aš blogas blogas tėvas. Degsiu pragare klausydamas Duokim garo.
Vakar būdamas darbe žmonai paskambinau ką reiktų paimti parduotuvėj. Žinoma kaip visada prisistatė mažoji pleputė kuri tik ir laukia kol kas nors paskambins, kad galėtų pakalbėti. Išsiaiškinau pirkinių sąrašą, pakalbėjom su maže. Ir tik staiga ji ėmė ir išsidavė, kad manęs namuose laukia kimino dienos dovanai (gimimo dienos dovana).
Mano gimtadienis dar po kurio laiko taigi mažoji nemokėdama laikyti liežuvio už dantų ėmė ir išsidavė. Žmona šiek tiek nusivylė, na bet ką padarysi.
Taigi, grįžęs namo gavau vienetinį vaiko rankų darbo atviruką:
O kitoje pusėje mažoji man parašė palinkėjimą:
Paskui sakė, kad kai ateis mano gimtadienis galėsiu pasiimti karūną (gimtadienio kepurę), kurią ji padėjo spintoje, ir užsidėti. Tada aš būsiu su karūna per savo gimtadienį. Sakiau, kad būtent taip ir padarysiu.
Ai, dar sakė, kad yra pyragas, kurį galėsiu suvalgyti. Paklausiau kur tas pyragas. Paaiškėjo, kad pyragas yra lipdukas ant atvirutės. Jį ir galėsiu suvalgyti.
Va taip vat.
Šią nuotrauką padariau kai pirmą kartą atvežėm mažąją prie ežero. Ir ji man dvelkia idile, ramybe ir šiluma. Ne ta šiluma, kuri buvo tą dieną lauke, t.y., apie +36°. Tas svajingas mažosios žvilgsnis. Įdomu, ką ji tą akimirką mąstė.
Prieš važiuojant mes su žmona ilgai kontempliavom ar verta važiuoti ar ne. Meteo.lt žadėjo artėjančią liūtį, o išėjus į lauką debesys atrodė grėsmingai. Vis tik nusprendėme surizikuoti ir važiuoti, kadangi jau buvo pasidarę karštų sumuštinių, o mažei nupirkom plaukiojimo ratą su princesėmis. Princesių obsesija kai kam dabar.
Mūsų rizika pasiteisino, nes taip ir nepradėjo lyti. Vakarop oras net pasitaisė, išlindo saulė ir būtų buvę labai skaudu jei būtume nusprendę nevažiuoti. Mažei tai suteikė tiek daug džiaugsmo, kad vos sugebėjome įkalbėti ją važiuoti namo.
Pasiėmėm vaiką iš darželio ir iškart važiavom prie ežero. Kadangi nežinojom ar pradės lyti ar vis tik pasiseks, tai pasakėm, kad važiuojam kai kur pasivažinėti. Kai atvykom į vietą mažoji pamatė ežerą ir sako – mam, kiek daug vandenuko!
Galvojom, kad iškart lėks į vandenį, nes labai mėgsta taškytis vonioje, tačiau buvo atsargi ir į vandenį ėjo po truputį. Paskui bandžiau ją laikyti, kad ji plauktų, tačiau buvo daugiau ašarų nei juoko ir džiaugsmo. Likusį laiką praleido šėldama krante. Galbūt kitąkart bus drąsesnė.
Kiekvieną vakarą paguldę mažę mes su žmona ką nors veikiam virtuvėj: žiūrim filmą, žiūrim Youtube, tiesiog kalbamės. Neseniai pradėjom žiūrėti Draugus. Žmona jau žiūrėjo vieną kartą, o man – pirmas kartas. Friends: Reunion’o įtaka. Bet ne apie tai dabar.
Beveik kiekvieną vakarą kai paguldom mažę, išjungiam šviesą ir ateinam į virtuvę išgirstam iš kambario tylų noriu syysiu. Nors prieš tai kai klausėm ar nori – sakė ne. Įdomu, visi vaikai taip daro?
Kol ji atlikinėjo savo reikalus mes stovėjom virtuvėj. Pabaigė, išėjo iš tualeto ir pareiškė mums:
-Jūs čia žaiskit, o aš einu miegoti!
Ir nuėjo į tamsų kambarį, pati atsigulė, pati užsiklojo ir užmigo.
O mes stovėjom apšalę ir nesupratę iš kur vaikas tokių bajerių išmoko.
Savarankiškas vaikas yra labai gerai. Nereikia dėl kiekvieno menkniekio skubėti į pagalbą, o beveik visus savo reikalus vaikas gali pasidaryti pats. Pavyzdžiui, mažė gali pati pasiimti iš šaldytuvo ir įsipilti pieną ar sulčių; pati nueina į tualetą; pati įsijungia šviesą; pati pasiima nuo dujinės puodą su likusia koše ir suvalgo ją tiesiai iš puodo, kol tėvai vartosi lovoje. Beveik galėtų pati išgyventi.
Su savarankiškumu ateina ir privatumo reikalavimas. Kiekvieną rytą prieš darželį mažoji pati valosi dantis. Aš tik prižiūriu, kad nenusivalytų į rankovę dantų pasta išteptos burnos. Tai šiandien gavau iš jos tokį:
-Tėtukai, aš pati viską pasidarysiu, nepadėk man. Eik va su mama pakalbėk į kambarį ar ką nors.
Beveik citata. Jau girdžiu kaip mama kambary vos ne juokiasi balsu, o aš apšalęs nežinau kur dėtis.
Neprapuls ji šiame pasaulyje.
Bardako blogas 