Nemėgstu vasaros

Po 3 mėnesių pertraukos pasirodau su nauju labai pozityviu įrašu ir nepopuliaria nuomone – nemėgstu vasaros. Vaikystėje ir paauglystėje vasara buvo mano mėgstamiausias metų laikas. Suprantama kodėl: vasaros atostogos kuomet nereikia eiti į mokyklą ir galima visą dieną šėlti lauke su draugais; visąlaik šilta; ir tiesiog nerūpestingas gyvenimas. Tačiau prieš porą metų supratau, kad vasara yra vienas nemėgstamiausių metų laikų. Skamba absurdiškai, ane? Kaip gali kam nors nepatikti vasara. Juk tai VA-SA-RA! Gali. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Karštis. Negaliu pakęsti kai lauke būna karšta. +28C pavėsyje ir virš 30 laipsnių ant saulės? Ačiū ne. Mane labai nepatinka kai vos išėjus į lauką į veidą plūsteli 2 valandas įjungtos orkaitės karštumo oras nuo kurio net užgniaužia kvapą ir momentaliai išdžiūva visi kvėpavimo takai, tuomet nuo menkiausio judesio išpila lipnaus prakaito jūra ir vienintelis dalykas kurio norisi tai gulėti namuose ir nejudėti. Bet namie irgi karšta. Ir nėra kur nuo to karščio pasislėpti.

Būti namie – karšta. Lauke – dar karščiau. Kažką veikti lauke – savižudybė. Kepti šašlykus – pragare vėsiau. Mašinoje – pekla. Stipriai šaldantis kondicionierius – garantuotas peršalimas. Prie ežero – karšta. Ežere – pats tas. Bet norint įlįsti į ežerą reikia pereiti visus kančios etapus.

20-21C laipsnis šilumos yra optimaliausia vasaros temperatūra. Ne daugiau, nes tai jau kančia.

Vabzdžiai. Nepamirškim ir visų geliančių, kraują siurbiančių, į veidą lendančių skraidančių ir ropojančių parazitų. Norint jų išvengti reikia visąlaik judėti arba apsimesti malūnsparniu mojuojant rankomis į visas puses. Kitu atveju tik sustok sekundei tai jau visas spiečius uodų kėsinasi išsiurbti kiekvieną kraujo lašą nuo atviros kūno vietos.

Prieš kelias dienas ėjau vakarop į mišką pasivaikščioti su fotoaparatu. Pamačiau pakalnutę, sustojau nufotografuoti ir tą pačią akimirką suskrido uodai vakarieniauti.

O prieš kelis metus žmona norėjo padaryti siurprizą ir vakarop būnant sode atšvęsti mano gimtadienį netoliese esančioje pievoje. Kol atvažiavom dviračiais iki planuotos vietos mus užpuolė spiečius tų pilkų, didelių skaudžiai geliančių musių (žabaliai?). Man labai patinsta jų įkandimo vieta, todėl vengiu jų visais įmanomais būdais. O tą vakarą jie skraidė aplink veidą, lindo į akis, burną ir nebuvo jokio išsigelbėjimo. Susinervinau ir jau buvau nusiteikęs važiuoti namo, bet pavyko rasti vietą kur tie parazitai neskraidė tai pavyko ramiai pasėdėti.

Bet yra ir gerų dalykų

Be abejo, vasara turi ir savo privalumų: vasariškos liūtys su perkūnija; galimybė vaikščioti trumpomis rankovėmis; ištuštėjęs miestas nuo automobilių; atostogos; būvimas sode; vakariniai šeimos pasivaikščiojimai ir daugelis kitų.

Bet visi šie privalumai tampa beprasmiais jei lauke yra mano nekenčiamas karštis. Tada nei norisi nei malonu apskritai kažką veikti.

Ruduo geriau. Ir gražiau.