Tilto gatvėje esančioje vintažinėje Humanoje pasiknisus galima rasti labai neblogų dalykų. Tokių, kuriuos paėmus pagalvoji, kad tikrai pravers. Stengiuosi nepirkti arba ko tikrai labai reikia arba kas gali praversti.
Taip nutiko ir su šiuo megztiniu. Pamačiau, patiko. Gražus galvoju. Pažiūriu etiketę – 100% vilna. Made in Iceland. Kas jau kas, bet islandai tikrai nusimano apie šaltį ir nuo jo apsisaugoti. Pačiupau megztinį. Pravers vėsiomis artėjančiomis rudens dienomis. Galbūt ir žiemą, jei nebus per karšta.
Dar gruodžio vidury nusipirkau šias kelnes humanoje, bet tik dabar prisiverčiau parašyti įrašą.
Ieškojau sau normalių žieminių kelnių kurias galėčiau naudoti šaltomis žiemos dienomis tiek eidamas pasivaikščioti, tiek važinėdamas dviračiu. Jos ganėtinai storos, tai įsivaizdavau, kad prie lengvai minusinės temperatūros bus pats. Tačiau po kelių pasivaikščiojimų supratau, kad su šiomis kelnėmis komfortiškiausia būti lauke esant žemesnei nei 15 laipsnių šalčio temperatūra.
Kelis kartus vaikščiojau miške kai lauke buvo maždaug -4C, tai man paprasčiausiai sušuto kojos. Jaučiausi kaip pirty. Todėl su dviračiu jų net nebandžiau. Bijojau perkaisti. Iš dalies gerai, nes kai vėl kada nors bus dviženklis minusas šios kelnes pasitarnaus. Iš kitos pusės – taip būna labai retai paskutiniu metu. Na, bet net tomis retomis labai šaltomis dienomis kelnės vis tiek prasvers.
Pirmadienį turėjau laisvą dieną, taigi paskyriau dalį jos naujos striukės paieškoms. Nesitikėjau humanose rasti to, ko ieškau, todėl buvau nusižiūrėjęs kelias striukes parduotuvėse. Kurių kaina iš tiesų nelabai žavėjo juolab, kad striukę dažniausiai naudočiau važinėdamas dviračiu rudenį ir žiemą. Bet norėjau turėti atsarginį variantą jeigu visiškai nieko nerasčiau.
Bet radau. Ne visai tai, ko ieškojau, nes ši striukė truputį storesnė ir panašu šiltesnė nei ta, kurią turėjau praeitą žiemą ir kurią norėjau rasti dabar. Iš kitos pusės pasvarsčiau, kad kai bus šilčiau ar lengva pliusinė temperatūra galėsiu rengtis mažiau sluoksnių po ja. Tik maikutę ar lengvą megztinį. Eksperimentuosiu. Jeigu jausiu, kad per šilta su ja tuomet reikės pasiieškoti naujos. Arba nepagailėti pinigų ir įsigyti nusižiūrėtą striukę iš parduotuvės.
Brandas WRAP man mažai girdėtas. Tačiau google paieška kažkokių išsamių rezultatų taip pat nepateikė. Sužinojau tik tiek, kad tai švedų įmonė gaminanti rūbus slidininkams ir pan.
Kišenė, kuri niekada nebus naudojama, bet smagu matyti, jog apie viską pagalvota.
Svarbiausias dalykas ieškant striukę buvo atsparumas vandeniui. Vėlyvą rudenį neretai lyja ir būna šalta, o mano turima Mac in a sac lietaus striukė lapkričio orams gerokai per plona. Nors šios striukės medžiaga neatrodo kaip atspari vandeniui, tačiau patikėsiu šiuo užrašu ir tuo, jog tai slidininkų striukė kuriems reikia geros apsaugos nuo vandens. Po pirmo pasivažinėjimo su ja per lietų bus aišku kiek ji neperšlampama.
Pamiršau paminėti svarbiausią dalyką – kainą. 4Eur.
Net pusė metų praėjo nuo paskutinio skudurynų radinių įrašų. Retai vaikštau, nelabai kažko reikia. Tik vasarą man užeina šioks toks noras apsipirkti ką nors faino rudeniui. Taip nutiko ir šįkart. Užėjom su šeima į skuduryną Antakalnyje apsidairyti. Norėjau paieškoti medkirčio stiliaus rudos languotos striukės. Vienu metu tokią turėjau ir labai patiko. Teko išmesti, nes susidėvėjo.
Deja, bet mano norimoms striukėms dar ne sezonas. Tačiau žiūrinėjant kas gero kabo ant pakabos pamačiau šį kareivišką švarką/striukę. Lyg ir mano dydis. Pasimatuoju – tinka. Pasiėmiau.
Jau iš pirmo žvilgsnio turėjau įtarimų, kad rūbas ne parduotuvinis. Per daug kareiviškai atrodo. Ir iš tiesų, striukė greičiausiai priklausė kareiviui, nes nėra etikečių. Vietoj jų tikriausiai buvusio savininko vardas ir skaičius 170 (arba I 70).
Šiaip švarkas ganėtinai geros būklės. Medžiaga iš kurių daromi kareiviški rūbai būna labai patvari ir ilgaamžė. Striukėje daug kišenių: keturios didelės priekyje, viena ant rankovės ir vienas didelė nugaroje vidinėje pusėje. Pravers susidėti fotoaparatą ir objektyvus einant pasivaikščioti į mišką ar šiaip kam nors susidėti.
Mąsčiau pirkti panašų švarką ir armijai ir civiliams parduotuvės. Bet nepigu. Už šį sumokėjau 3 eurus.
Žmona lauktuvių iš Humanos parnešė megztinį. Atsiuntė nuotrauką, sako kaip tik mano dydžio, 30 centų. Pažiūrėjau, nuotraukoje atrodė gerokai padrožtas. Suabejojau ar verta, bet paskui pagalvojęs, kad galėsiu sudrožti važinėdamas ar sode, sutikau.
Matyt megztinis buvo gerokai purvinas, nes išskalbus jo būklė pasirodė geresnė nei atrodė prieš tai. Tik visus pūkelius reikia nusivalyti.
Identiško modelio internete neradau, tačiau šios firmos panašių prekių kainos prasideda nuo maždaug 50Eur. Maniškis kainavo 30 centų. Sakyčiau geras dylas.
Aš vis rašau apie savo lobius rastus skudurynuose, tačiau visai pamirštu papasakoti kokių gėrių galima rasti vaikams. Pavyzdžiui štai, Jūros periodo parko filmo teminis kombinezonas – pižama – šliaužtas (nuo žodžio šliaužtinukas, tik jau skirtas dideliems vaikams, kurie laisvai vaikšto).
Aš iš tiesų labai retai vaikštau į visokias humanas ir kitas pigūškes. Man dažniausiai nelabai ko reikia, o pirkti tam kad pirkti aš nemėgstu. Bet tais retais atvejais kai jo nors reikia arba galbūt reikia, bet aš dar neįsitikinęs paprastai žmonos, kad pažiūrėtų ar yra jo nors gero. Nes ji vistiek dažnai eina. Pora fotkyčių, keli patinka nepatinka ir turiu kokį nors dainą daiktą.
Taip buvo ir šįkart. Aš sėdėjau namuose su sergančiu vaiku, o ji rodė man kas gero vyrų skyriuje. Ir aptiko labai neblogą megztinį. Gražios army green spalvos. Puikiai spalviškai tiks prie striukės, kuprinės ir kepurės. Dar beveik susigundžiau tokios spalvos treningais maximoje. Bet susilaikiau.
Cast Iron firmos. Pasigūglinus jų megztinių kainos prasideda nuo 60€. Sumokėta buvo apie 5€. Sakyčiau visai neblogai.
Prieš kokį mėnesį iš sodo parsivežiau odinę striukę, kurią tik šiandien pirmą kartą užsidėjau. Visiškas vintažas, visiški devyniasdešimtieji. Kaip ir priklauso tikrai kožai turi savo kvapą ir girgždesį. Taip pat plačios rankovės – viskas kaip ir priklauso.
Ši striukė priklausė uošviui, tačiau jam labai nepatiko ant nugaros esanti rodyklė, todėl jis jos nenešiojo ir ji pragulėjo ilgą laiką sode. Nepaisant to koža vis dar atrodo gerai. Deja, turi ant vienos rankovės nedidelį įplyšimą. Bet šiaip ledas.
Kažkaip man užrodė, aš pasimatavau, pagalvojau negi prapulti geram daiktui. Ir pasiėmiau. Šiandien užsidėjau, priderinau savo skaitmeninį Casio G-Shock’ą ir jaučiausi lyg gariūnų reketuotojas.
Prieš kelias dienas feisbukas parodė reklamą su Columbia rudeninėmis nešlampančiomis striukėmis. Pagalvojau visai praverstų tokia striukė rudenį bei žiemą važinėjant dviračiu, einant į mišką ir panašiai. Juolab, kad tokios striukės drožimui ir neturiu. O kurias turiu gaila taip negailestingai naudoti.
Ta proga, kad žmona planavo važiuoti į skudurynus paprašiau jos, kad paieškotų kažko panašaus į tai, ką mačiau reklamoje. Ir rado. Ganėtinai lengva, bet atrodo šilta striukė. Panašu, kad neperpučiama ir šiek tiek atspari vandeniui. Rudenį tiks nešioti vien tik ant maikutės arba su lengvu megztiniu po apačią, o žiemą visai gerai bus su šiltu megztiniu.
Kapišonas matomai buvusio šeimininko su siuvimo mašina prisiūtas. Spėju užsegimai nebesilaikė. Ir gerai. Kapišonas reikalingas daiktas, todėl gerai, kai jis visuomet yra ant striukės.
Vasara persirito į antrąją pusę. Liko kiek daugiau nei mėnesis kalendorinės vasaros, apie mėnesį šilto rugsėjo ir paskui jau bus laikas galvoti apie šiltesnius apdarus, ne vien tik maikutes ir šortukus.
Aš žmogus praktiškas, aš turiu vos kelis rūbus kurie man patinka ir juos pastoviai nešioju. Tačiau kartais užeina noras, ypač tokiu metu nusipirkti ką nors gražaus arba faino rudeniui. Ir kaip tyčia humanoj akis užkliuvo už šio megztinio. Pažiūrėjau, pavaikščiojau, tada žmonai parodžiau ką galvoja. Pasimatavau, tiko, pasiėmiau. Pradžioj pagalvojau, kad vietoj lapų paukščiai tai apsidžiaugiau belenkaip. Paskui įsižiūrėjau, jog ten lapai. Irgi gerai. Pagalvojau būsiu puikiai prisiderinęs prie rudeniškų peizažų. Net vėl užsinorėjau rudens.
Bardako blogas 